Politinės minties istorija. Aristotelio valstybė

Senovės graikų filosofas Aristotelis savo darbuose kalbėdamas apie valstybę, nagrinėdamas jos santvarkos formas, analizuodamas visuomenės struktūrą savo apmąstymuose, piliečiams skiria nemažai dėmesio. Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Jis steigia politines grupes, kad galėtų geriau realizuoti savo siekius. Valstybės tikslas – jos piliečių gerovė. Šiuo aspektu Aristotelis išanalizuoja įvairias valstybės formas. Aristotelio požiūriu, retas kuris geba gyventi gerai ir prisiimti atsakomybę už savo piliečius, bet dar mažiau tokių, kurie būtų tinkami dirbti valstybės pareigūnais. Todėl graikų demokratija smarkiai suvaržė savo piliečių teises. Valstybė turi būti taip sutvarkyta, kad remtų dalį gyventojų, kurie geba gyventi gerą gyvenimą ir įgyvendinti moralines bei teorines dorybes. Ieškodamas idealios valstybinės santvarkos Aristotelis linksta į konservatizmą, nepalankiai į ekonominės pažangos naujoves. Idealą sudaro kuklus ūkis su menkais mainais, vidutine gamyba, maža pinigų. Jo tikslas organizuoti tokią socialinę santvarką, kuri paliktų piliečiams daug laiko užsiimti politika. „ O dar geriau būtų – net jeigu įstatymų leidėjas ir nepasirūpino tuo, jog kilnieji nepatirtų nepriteklių, - pasistengti, kad bent jau valdydami jie turėtų laisvo laiko.“ Nors ir kilęs iš netekų , Aristotelis didelę reikšmę skiria darbo pasidalijimui ir pripažįsta vergiją. Aristotelis sako, kad valstybė turėtų kuo didžiausiu mastu realizuoti įmanomą teisingumą ir, kad teisingumas yra tam tikra lygybės rūšis. Lygybė reiškia, kad visi turi būti laikomi vertais ir nė vienas vertingesnis už kitus. Aristotelis gana lengvai įrodo, kad turtas neturi absoliučios moralinės teisės valdyti, nes valstybė nėra prekybos bendrovė ar sutartis, kaip pasakė sofistas Likofronas. Taip pat yra lengva įrodyti, kad visus laikyti lygiai vertais tėra patogus prasimanymas. Bet, kita vertus, ar galima sakyti, kad turtas neturi jokių teisių? Aristotelis buvo įsitikinęs, kad Platono išpuolis ta kryptimi buvo pragaištingas ir, kad plėšiška demokratija , šiaip ar taip, nėra sąžingesnė už išnaudotoją oligarchiją. Turtas turi moralinių padarinių ir dėl to jis yra pernelyg svarbus, kad jį visiškai ignoruotų tas, kas stengiasi susidaryti tikrovišką vaizdą. Išvada, kad jokia klasė neturi absoliučios teisės valdyti, sustiprina įstatymų viršenybės principą, nes jų beasmenė galia mažiau priklausoma nuo jausmų, negu žmonės tariasi esą. Bet Aristotelis pripažįsta, kad netgi šio vieno iš tvirčiausių jo įsitikinimų negalima laikyti absoliučiai teisingu. Juk įstatymai priklauso nuo santvarkos, vadinasi, bloga valstybė greičiausiai turės blogus įstatymus. Taigi gera valstybė turi būti valdoma pagal įstatymus, bet tai nereiškia, kad valstybė, valdoma pagal įstatymus yra gera.