Michel Foucault „Seksualumo istorija“ „Mėgavimasis malonumais“

Foucault aptaria, kokios problemos keliamos Aristoteliui priskirtoje „Ekonomikoje“. Tekstas, kurį sudaro I ir II knygos, apibendrintai vertinamas kaip „gerosios epochos“ tekstas. I knyga – tai apmąstymai apie ūkio valdymo meną, tik daug trumpesni ir ne tokie turtingi kaip Ksenofonto tekstas: ji skirta „įsigijimo“ ir „vertės suteikimo“ elgesiui namuose apibrėžti. Tekstas pristatomas kaip menas valdyti – ir daugiau žmones negu daiktus. „Ekonomikos“ veikalas svarbiausius duodamus nurodymus skiria valdymo, priežiūros ir kontrolės užduotims. Tai valdovo, kuris turi pirmiausia rūpintis savo žmona vadovas. Vyro ir moters sąjunga autoriaus pristatomas kaip dalykas, kuris egzistuoja „natūraliai“ ir kurio pavyzdį galima rasti gyvulių gyvenime. Tačiau, kalbėdamas apie šitą sąjungą, „Ekonomikos“ autorius primena, kad ji turi savitų bruožų, kurių negali turėti gyvuliai. Žmonėms poros egzistavimas padeda visam gyvenimui užsitikrinti abipusę pagalbą ir paramą; kalbant apie palikuonis, vaikai ne tik paprasčiausiai laiduoja rūšies išlikimą – jų susilaukti yra tėvų interesas, nes rūpestis, kuris buvo skirtas silpnoms būtybėms, kai tėvai buvo kupini jėgų, atsimokės tada, kai tėvai bus seni ir silpni, o vaikai bus tapę stiprūs. Gamta tam tikra prasme suformulavo šeimynos ekonomiką ir kiekvieno iš dviejų sutuoktinių vaidmenį, kurio jie turi laikytis.

Toliau „Ekonomikos“ autorius ima nagrinėti seksualinį elgesį. Jis rašo: „svarbiausia pareiga yra nepadaryti jokios neteisybės: tada tau nereikės jos patirti pačiam. Kaip tik šito siekia bendroji moralė: nereikia, kad moteris turėtų patirti neteisybę, nes ji yra, kaip sako pitagoriečiai, prašytoja namuose – asmuo, pagrobtas iš savo šeimos. O neteisėtas kitų moterų lankymas ir būtų vyro padaryta neteisybė. Foucault teigia, jog nereikia nustebti, kad nieko nėra pasakyta apie moters elgesį, nes jai taisyklės žinomos, taip pat todėl, kad čia kalbama apie vadovą šeimininkui: svarstomas jo veikimo būdas. Toliau Foucault kalba apie tai, kad „Ekonomikoje“ nieko nesakoma apie bendrąją vyro ir moters santykių formą ir principą, tačiau šiuos dalykus aptaria Aristotelis savo veikaluose „Nikomacho etika“ bei „Politika“ – jis į šiuos klausimus atsako, analizuodamas politinę santuokinio ryšio prigimtį – t.y. ten pasireiškiantį valdžios tipą. Jo akimis, vyro ir moters ryšys tikrai yra nelygiateisiškas, nes vyro vaidmuo yra valdyti moterį. Tačiau šita nelygybė turėtų būti rūpestingai išskirta iš trijų kitų nelygybių: tos, kuri skiria šeimininką nuo vergo, tos, kuri skiria tėvą nuo vaikų; ir galiausiai tos, kuri mieste skiria valdančius piliečius nuo tų, kurie yra valdomi. Jei vyro valdžia yra silpnesnė, mažiau totali negu pirmaisiais dviem atvejais, tai vis dėlto ji nėra tik laikina kaip toji, kuri matoma siaurąja šio žodžio prasme „politiniuose“ santykiuose – t.y. santykiuose tarp laisvųjų valstybės piliečių, nes pagal laisvą konstituciją piliečiai valdo ir yra valdomi pakaitomis, o vyras namuose visada turi būti viršesnis. Vyro ir moters ryšių politinė forma – aristokratija: toks valdymas, kai visada valdo geriausias, bet kur kiekvienas gauna savo valdžios dalį, savo vaidmenį ir savo funkcijas proporcingai savo nuopelnams ir vertei. Vyras aristokratiškame valdyme suteikia savo žmonai dalį valdžios ten, kur ji kompetentinga – viską norėdamas daryti pats, vyras paverstų savo valdžią oligarchija. Aristotelis teigia, kad „Bandyti nustatyti, kaip vyras turi elgtis su žmona – tai stengtis išsiaiškinti, kaip vyras laikosi teisingumo taisyklių“.

Foucault teigia, jog graikų klasikinės epochos moralistai būti nuosaikius skatino abu santuokos partnerius, tačiau kiekvienam iš jų šis nuosaikumas buvo kildinamas iš skirtingo santykio su savimi būdo. Moters dorybingumas buvo susietas su nuolankaus elgesio reikalavimu, o vyro santūrumas kilo iš dominavimo ribojimo etikos.