Atkryčio atvejo analizė

Ten prasidėjo Aurimo klimpimas į narkomanijos liūną. Vaikinas su savo kolegomis po paskaitų susirinkdavo parūkyti psichotropinės medžiagos, vadinamos „žole“. Tai tapo kasdienybe. Tačiau šis narkotikas pasirodė per silpnas ir Aurimas nebe jausdavo apsvaigimo poveikio. Norėjosi išbandyti kažką stipresnio. Draugams pasiūlius išbandyti kokainą, Aurimas mielai sutiko. Galvojo, kad vienas pabandymas nesukels priklausomybės, tačiau deja tai tapo neatsiejama gyvenimo dalis. Prasidėjo vagystės iš namų, nes reikėjo pinigų nusipirkti narkotikų. Vieną dieną mama, norėdama išplauti vaikino striukę, joje rado kokaino miltelių. Tėvai pradėjo įtarinėti sūnų, juolab, kad jo elgesys kardinaliai pasikeitė. Todėl tėvai nusprendė su Aurimu rimtai pasikalbėti. Vaikinas buvo „prispaustas prie sienos“, todėl teko prisipažinti į ką yra įklimpęs. Kadangi vaikino tėvai yra griežti, Aurimas jų pabijojo ir tėvų įkalbėtas nusprendė, kad reikia gydytis. Su laiku vaikino potraukis narkotikams liovėsi. Jis baigė profesinio rengimo mokyklą, po mokslų išvažiavo su trimis draugais į užsienį uždarbiauti. O ten pasikartojo ta pati istorija, vaikinas vėl pradėjo vartoti narkotikus, tam didžiulę įtaką padarė draugai. Šį kartą Aurimas pajuto dar didesnę priklausomybę, nei anksčiau. Po kiek laiko suprato, kad narkotikų vartojimas prie gero neprives, kad narkotikams išleidžia didžiules sumas uždirbtų pinigų, todėl gerai pagalvojęs nusprendė, kad nori ištrūkti iš šio narkotikų liūno ir kreipėsi pagalbos į socialini darbuotoją.