Švietimo vadybos diagnostika

Kiekviena veikla gali būti sėkminga tik tada, kai suprantamas jos tikslas, žinomas objektas, jo turinys, pasirenkami tinkami metodai, priemonės tikslui pasiekti ir galiausiai kai realiai įtvirtinamos sąlygos, kuriomis siekiama tikslo ir galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti. Čia į pagalbą ateina diagnostika. (Bagdonas. E. (1998). Paslaugų vartojimo dėsningumai) [1].
Diagnostika visada, o ypač dabartiniu metu, plačiai taikoma visose žmogaus veiklos srityse: medicinoje, technikoje, buityje. Diagnozuojama naudojant įvairiausius būdus, priemones, pradedant stebėjimais, eksperimentais ir baigiant aiškiaregyste, pranašavimais, horoskopais ir t.t. Be diagnostikos neapsieina ir šiuolaikinis pedagogas. Vargu ar yra kita žmogaus veiklos sritis, kurioje iki šiol taip mažai ir taip nesistemingai, nenuosekliai naudojama diagnostika, kaip pedagoginėje veikloje, ugdant žmogų. Tai lemia ir specifinės pedagoginio proceso sąlygos: ugdytinio ir ugdytojo sudėtingumas bei jų dinamiškumas; socialinė aplinka, situacija; ugdymo rezultatai, kuriuos užsako visuomenė, paties ugdytinio ugdymosi galimybės (siekiai, norai, nuostatos, pajėgumai),ugdytojo gebėjimas veikti ugdytinį, derinti išorinį poveikį ir ugdytinio vidinį pajėgumą. Todėl pedagoginis procesas iki šiol beveik nevaldomas. (Kišūnienė, G. (2004). Kokybės užtikrinimas)[6]. Ugdymo rezultatai prognozuojami intuityviai, remiantis išoriniais veiksniais, sąlygomis, visuomenės reikalavimais savo nariui. Taip ir guldomas ugdytinis į Prokrusto lovą ir lipdoma jo asmenybė pagal visuomenės, valstybės užsakytą modelį – gaminamas standartinis epochos žmogus.
Šiame darbe apžvelgsime švietimo vadybą, jos diagnostiką ir vieną iš diagnostikos rūšių empirinio socialinio tyrimo sritį.
Darbo tikslas – išanalizuoti švietimo vadybos diagnostiką.
Darbo uždaviniai:
o apžvelgti švietimo vadybą;
o apžvelgti švietimo vadybos diagnostiką;
o apžvelgti empirinį tyrimą švietimo vadyboje.