Žinių vadyba verslo sektoriuje: reikšmė švietimui

Žinių vadybos kursui studijų savarankiško darbo pristatymui pasirinkau straipsnio „ŽINIU VADYBA VERSLO SEKTORIUJE: REIKŠMĖ ŠVIETIMUI“ analizę. Straipsnis parašytas 2001 metais anglų autoriaus Noel F. McGinn, tačiau mano nuomone iki šiol aktualus dabartinei Lietuvos ir kitų pasaulio valstybių švietimų sistemoms. Straipsnyje taip pat aprašomos paskaitose vartotos sąvokos apie žinių įsisavinimą, perkėlimą, saugojimą, skirstomos į išreikštines ir neišreikštines, individualias ir kolektyvines žinias. Įvardijama kad yra tris rūšys žinių: Kontekstinės, operacinės ir funkcinės ir daug kitų sąvokų aptartų paskaitų metu.
Straipsnio autorius įvardina kalbėdamas apie laiko trukmę tuometinius pokyčius įvardina, kaip sparčiai kintančius, dinaminius ir reikalaujančius greitos ir efektyvios adaptacijos. Nors kartu ir pabrėžiama kad žinių vartojimo rezultatai yra imlus laikui. Kalbėdamas apie pokyčių esme teigia kad vis svarbesnės tampa neišreiktinės žinios, kurios ir sunkiau perduodamos ir sunkiau valdomos.
Straipsnio autorius daugiausia kalba apie vidinius faktorius, trumpai užsimindamas kad žinios gali būti perduodamos ne tik viduje bet ir išorės, ir perduodant jas iš vieno objekto aplinkos įtakojamos jo kultūros perduodant į kita kultūra gali būti iškraipomos arba kitaip suprastos. Tai galima butu suprasti kad kultūra su savo aplinka įtakoja vidinių žinių vertinimą ir suvokimą.
Straipsnyje gana nepalankiai atsiliepiama apie švietimo sistemos verslo aplinką, kaip mažai atvirą žinios, jas nepilnai įsisavinančia, nelinkusią keistis, nemotyvuotą, ir gana uždara be komunikacijos tinklo. Straipsnio autorius rekomenduoja švietimo sistemos įstaigoms būti atviresnėms, naudotis verslo žinių valdymo metodais įsisavinant ir besidalinant žiniomis tarpusavyje bei generuojant naujas ir naudingas žinias.
Verslo organizacijų bruožai leidžiantys rasti optimaliausia išreikštinių, neišreikštinių, vidinių ir išorinių žinių sujungimą išskiriami kaip svarbus ir ateityje tik labiau plėtojami.
Straipsnyje minima trečioji šalis – agentūros naudojamos žinios kaupti ir saugoti bei plėtoti, bei užsiminama kad vidiniai šaltiniai turi būti pritaikyti sugebėti priimti naujas žinias bei galėti jomis naudotis. Valdantys žinias turi sugebėti perduoti ne tik išreiktines bet ir neišreikštines žinias, jų nekaupti patiems, bet kiek galima laisviau jas perduoti kitiems.
Galima būtų laikyti kad straipsnio teorinė hipotezė, kad žinios be mokėjimo jomis naudotis yra bevertės. Tai gana griežtas teiginys neigiantis išreiktinų žinių prasme ir prieštaraujantis mokslininkams teikiantiems pirmenybę faktiniai informacijai.