Švietimo vadybos paruoštukė

1. Lietuvos mokyklų užuomazgos ir jų vystymosi raidos ypatumai.

Mokyklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėtos steigti XIV a. pabaigoje. Iki tol didikų vaikai buvo mokomi namų mokytojų. XIV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje susidarius bajorų luomui, susiformavus gana sudėtingam valstybės valdymo mechanizmui, iškilo platesnių žinių poreikis ir būtinumas naudotis raštu. Kadangi krikščionybė į Lietuvą atėjo vėlai, tai, ko gero, rašymo ir skaitymo įgūdžiams susidaryti iš pradžių labiau padėjo valstybės aparato ir luominių institucijų raštinės.

Tačiau bažnyčia nuo seno turėjo nusistovėjusių mokymo organizacijų - mokyklų - sistemą. Todėl vos tik krikščionybei įsitvirtinus, čia buvo perkelti ir jos tradiciniai mokymo būdai. Pirmąsias pradines mokyklas steigė dvasininkai prie bažnyčių ir vienuolynų.

Mokymo turinys buvo: mokyti maldų, giesmių, bažnytinių apeigų, kai kur skaitymo, rašymo ir skaičiavimo. Skaityta lotynų kalba. Mokyti tik berniukai. XVI a. pradžioje, kylant kultūrai, imta plėsti bendrojo lavinimo turinį, dėstyti retoriką, dialektiką, muziką, skaityti antikinius autorius.

XVI amžiuje, pradėjus plisti reformacijai, buvo spausdinama religinė literatūra lietuvių kalba. Išplito mokyklų tinklas. Šalia gausėjančių evangelikų bažnyčių buvo steigiamos ir mokyklos. Katalikų ir reformatų mokyklose dažniausiai mokyta ne lietuvių kalba. Pagal bažnyčios nuostatus dvasinė vyresnybė prie parapinių bažnyčių turėjo steigti mokyklas. Jas išlaikyti ir parūpinti mokytojus privalėjo klebonas. Tokia švietimo padėtis Lietuvoje sudarė sąlygas žmonių tam tikram pasirengimui studijuoti užsienio universitetuose.

Kadangi parapinių mokyklų buvo daugiausia, iš esmės jos ir formavo elementariojo švietimo turinį. Nors programos nebuvo griežtai nustatytos, tačiau svarbiausi dalykai daugumai buvo bendri: visur dėstyti pagrindiniai religijos teiginiai, buvo mokoma giedoti ir elementarių rašto įgūdžių - skaityti, rašyti, kartais ir skaičiuoti. Kai kuriose mokyklose mokyta lotynų, graikų kalbų ir kitų triviumo (gramatika, retorika, dialektika) dalykų.

XVI a. antroje pusėje buvo steigiamos kolegijos, kaip tam tikra vidurinio mokslo įstaiga, kartais ši mokykla vadinta gimnazija. Vidurinių mokyklų jaunimas pirmiausia mokslą gaudavo privačiose mokyklose, dažniausiai turtingųjų namuose. Kaip nurodo Lietuvos enciklopedija (1990, p. 747), jėzuitų kolegijose paprastai būdavo penkios klasės (infima, grammatica, syntaxis, poetica, rhetorica):– pirmose trijose klasėse mokyta lotyniškai skaityti, gerai suprasti tekstą ir laisvai susikalbėti; – aukštesnėse dviejose (humaniora) - taisyklingai klasikine lotynų kalba rašyti, kurti eilėraščius, viešai kalbėti; be to, mokyta antikinės ir viduramžių literatūros, iškalbos, mitologijos, istorijos, geografijos, graikų kalbos pradmenų. Mažesnės kolegijos turėdavo tik pirmąsias tris klases. Didesnės (5 klasių) kai kur buvo dar praplečiamos filosofijos ir teologijos kursu tiems mokiniams, kurie ketino būti kunigais.

1579 metais Vilniaus kolegija buvo pakelta iki universiteto lygio ir įkurta Vilniaus aukštoji mokykla, pavadinta akademija ir universitetu.  Vilniaus universitetas nuo to meto Vakarų Europos universitetų skyrėsi tuo, kad jame vietoj keturių fakultetų tebuvo du: filosofijos ir teologijos (be teisės ir medicinos). Akademijos lėšas sudarė pajamos iš jai užrašytų dvarų. Pirmieji Vilniaus universiteto profesoriai buvo daugiausia Romos jėzuitų kolegiją baigę užsieniečiai. Lenkų ir lietuvių tautybės profesorių ėmė rastis tik XVI a. pabaigoje.

Mokymas vyko tik lotynų kalba. Pradėdamas dėstyti dalyką, profesorius paskelbdavo savo programą. Dalykai buvo dėstomi ne keli iš karto, o vienas po kito. Studentais buvo priimami visų tautybių ir visų krikščioniškų tikybų jaunuoliai, galėję mokytis tik filosofijos fakultete. Norėdami stoti į teologijos fakultetą, turėjo pereiti į katalikų tikėjimą. Pasauliečių, baigusiųjų aukštąsias teologijos mokyklas, tuo metu nebuvo.

Apytikriais apskaičiavimais XVIII a. pradžioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje neraštingų buvę (T. Bukauskienė, 1989, p. 6): – 28 proc. turtingų bajorų; – 40 proc. vidutinių bajorų;– 44 proc. miestiečių;– 92 proc. smulkiųjų bajorų;– valstiečiai tik pavieniai tebuvo raštingi.– XVIII a. pirmąjį jėzuitų turimą katalikų pasauliečių jaunimo švietimo monopolį pralaužė pijorų vienuolija. Vienuoliai pijorai nuo jėzuitų visų pirma skyrėsi tuo, kad kiekviena jų provincija turėjo atskirą mokymo programą (methodum docendi), atsižvelgiančią į aktualius krašto reikalus ir naujas mokslo žinias. Mokymo programose kreipta daugiau dėmesio į gimtąją kalbą, krašto teisę ir santvarką, gamtos mokslus, matematiką, istoriją, praktikos dalykus.

Pijorų pradinės mokyklos buvo trijų klasių. Kolegijos buvo prie visų pijorų vienuolynų. Jos buvo šešių klasių arba septynių (su parengiamąja klase): – žemesnėse klasėse mokė skaitymo, rašymo ir literatūros, – aukštesnėse - humanistinių mokslų ir filosofijos. Buvo paliktas scholastinis mokymas su lotynų kalba, kaip ir jėzuitų mokyklose, bet gerokai praplėsta matematika, istorija, geografija, gamtos mokslai ir naujosios kalbos - vokiečių, prancūzų, rusų. Prie mokyklų buvo laboratorijos, fizikos kabinetai, kai kur observatorijos, sodai, šiltadaržiai, ūkiai. Čia turėta realios naudos, nes pijorai gyvendavo prie savo mokyklų.