Pasaulio tvarkos idėja Dantės "Dieviškojoj komedijoje"
Ištrauka
Viduramžių žmogaus pasaulėžiūrą sukūrė katalikybė. Katalikų bažnyčia darė didžiulę įtaką visam viduramžių Europos gyvenimui. Iš tikrųjų, kur ir kaip galėjo ieškoti paguodos feodalinis valstietis, kuris sudarė gyventojų daugumą? Jam gresia epidemijos ir badas, aplinka slegianti: tamsumas ir nemokšiškumas. Nesaugumo jausmas įsitvirtina žmogaus sąmonėje. Jį nuolatos persekioja įkyrios mintys apie sielos išganymą, pragaro baimė, sklinda gandai apie besiartinančią pasaulio pabaigą. Tuo metu žmogus ir tikėjimas tapo neatskiriami. Pasaulio pabaiga žmonėms taip pat reiškia geresnio pasaulio gerovės, atsinaujinimo viltį: visa tai galima pelnyti išperkant savo kaltes. Gauti išganymą padeda savanoriška kančia. “Dievas kentėjo, ir mums jis liepė kentėti”. Juo kantriau kentėsi žemėje, juo tikriau užsitarnausi atpildą danguje. Žmogaus kūnas ir žemiškasis pasaulis yra laikini, o siela ir pomirtinis gyvenimas – amžini. Tikėjimas tuo, žmogų skatino atsisakyti žemiškųjų malonumų, materialinių gėrybių, garbės ir pripažinti esant didžiausiomis vertybėmis dvasinį tyrumą, kuklumą, meilę Dievui. O už pasipriešinimą, už sukilimą prieš ponus, Dievas nubaus pragaro bausmėmis. Apie rojaus atlyginimą ir pragaro kančias paprastam žmogui kalbėjo ir abatų pamokslai, ir puošnios bažnytinės procesijos, ir visa katalikų bažnyčių aplinka. Jis matė tai vidurinių amžių dailininkų paveiksluose, kurie puošė šventyklų sienas. Menininkai nesidomėjo kasdieniniu gyvenimu: darbu, karais, kelionėmis, nesigėrėjo gamta – vaizdavo ne supančią tikrovę, o Šventojo Rašto, tikėjimo pasaulį: Kristų ir Dievo motiną, šventuosius ir apaštalus, rojaus palaimą, bet ypač pragaro kančias – velniai nusidėjėlius kepa keptuvėse, karia už šonkaulių, meta į verdančią dervą. Degančios žvakės, bažnytinės giesmės, iškilmingi vargonų garsai – visa tai ragino žmogų užmiršti pasaulietiškus rūpesčius ir galvoti tik apie sielos išganymą. Geriausias būdas išsigelbėti – pabėgti nuo pasaulio. Tokie žmonės vadinami atsiskyrėliais. . Jie, atsisakę pasaulio tuštybės, šeimos, turto, namų, buvo ypač gerbiami, nes, kaip aiškinama, pavieniui grumdavosi su velniu, su kūno ir sielos geiduliais. Atsiskyrėliai, dėvintys šiurkštaus audinio rūbą, žiemą ir vasarą basi, besimaitinantys iš išmaldos, garsėjantys pamaldumu, yra tobuliausias pavyzdys, mokytojas, kurio klausomasi. Apie jų šventumą net pasakojamos legendos. Taip atsirado ir vienuolynai, kurie greitai tapo svarbūs religinio, kultūrinio, ūkinio gyvenimo centrais. Juose gyvendavo grupė atsiskyrėlių – vienuolių. Šie žmonės tiesiog marino savo kūną: griežtas gyvenimas, ilgi pasninkai, savęs kankinimas – tai būdai pasidalinti kančia su Kristumi atpirkėju. Taip pat ir paprasti valstiečiai bei amatininkai laikė, kad rūpintis kūnu yra žema, nuodėminga. Šviežio oro, kūno švaros ir kūno kultūros reikalas buvo slopinamas ir užgniaužiamas. Kaimai ir miestai skendėjo purve. Atmatos buvo metamos tiesiog į gatvę ar į upę.
Turinys
- Pasaulio samprata viduramžiais
- Dantės gyvenimo ir kūrybos kelias
- “Dieviškoji komedija”. Žanras ir kompozicija
- Alegorija ir simboliai Dantės “Dieviškojoje komedijoje”
- Dantės poemos humanizmas ir meniškumas
Reziumė
- Autorius
- laseja
- Tipas
- Referatas
- Dalykas
- Literatūra
- Kaina
- €2.54
- Lygis
- Universitetas
- Įkeltas
- Geg 26, 2015
- Publikuotas
- 2004 m.
- Apimtis
- 6 psl.
Ne tai, ko ieškai?
Išbandyk mūsų paiešką tarp daugiau nei 16600 rašto darbų