Alternatyvus pasaulis ir žmogus Ričardo Bacho romane „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

Ričardas Bachas – amerikiečių rašytojas, nebijojęs ieškoti atsakymų į klausimus apie žmogaus būtį. Nuo jaunystės jis domėjosi viskuo, kas susiję su lėktuvais ir skraidymu. Nors aviacija ir buvo tikroji autoriaus aistra, visgi jis visada svajojo rašyti ir tai pradėjo daryti dar mokykloje. Kurį laiką šio rašytojo galvoje kirbėjo idėja parašyti kūrinį „apie paukštį, praėjusį draudimų ir apribojimų sieną“, kurį išliejo knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šią mažą knygelę puikiai apibūdina ant galinio jos viršelio randami žodžiai: „Tai alegorinis pasakojimas apie kiekviename iš mūsų slypinčią beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.“

Nors savo kūrinyje Bachas sutelkia dėmesį į paukštį – žuvėdrą, tačiau nesunku jos išgyvenimus, potyrius, mintis sulyginti su žmogaus vidiniu, dvasiniu pasauliu. Lengva suprasti, kad ir žuvėdros vardas – Džonatanas Livingstonas – žmogiškas ne šiaip sau. Taip pat kyla klausimas, kad galbūt šis paukštis žmogaus vardu visgi yra žmogus paukščio kūne? Džonatanas yra tarsi alternatyvi, laisvės ir tobulybės siekianti žmogaus versija.

Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai tėvas kartą pasakė: „Nepamiršk, jog skraidai tam, kad valgytum.“ O jaunasis žuvėdra norėjo išmokti, sužinoti, maištauti prieš savo mažos bendruomenės papročius ir taisykles, nepasiduoti rutinai. Žuvėdrų kasdienybė, kurios kasdien „šaižiai klykavo ir pešėsi su savo giminaičiais, [būriavosi] apie molą ir žvejų laivą, [nėrė] paskui žuvį ar duonos kąsnelį“ gyveno beprasmį, kupiną rutinos gyvenimą kaip ir Sizifas, kurį aprašė A. Camus.