Ironiškas žvilgsnis į pasaulį

Senovės graikų filosofas, tyrinėtojas Aristotelis sakė: „Pokštai mažina įtampą: tai poilsis.“ Ironija – paslėpta sąmojinga pašaipa, stiliaus priemonė, kai žodis ar posakis vartojamas priešinga, atvirkščia reikšme. Šiuolaikiniam individui ironija suteikia saugumo jausmą, veikia tarytum skydas, saugantis jo orumą, taurumą, žmogiškumą nuo visiškos beprasmybės pojūčio. Ji lyg būdas atsiriboti nuo tikrovės, galimybė išsivaduoti iš gyvenimo chaoso. Būtent apie ironišką požiūrį rašo: XXa. pirmosios pusės prozininkas, dramaturgas Balys Sruoga, XXa. pirmosios pusės autorius, ekspresionistas, moderniai žvelgęs į gyvenimą Jurgis Savickis bei Antanas Škėma, kuris yra vienas žymiausių XXa. vid. lietuvių prozininkų, dramaturgų, savo kūryboje išreiškęs vertybių griūties, žmogaus vidinio sukilimo, grėsmės, gyvenimiškos ironijos temas.

Vokiečių filosofas Liudvigas Andrėjas Fojerbachas teigė: „Humoras perskraidina sielą per bedugnę ir moko ją žaisti su skausmu“. Neretai požiūris į gyvenimą su ironija suteikia galimybę išlikti tironiškame, negailestingame, absurdiškame pasaulyje. Šia tema rašo Balys Sruoga – XXa. pirmosios pusės autorius, dramaturgas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, 1943m. kartu su kitais lietuvių intelektualais buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Pradėjęs dirbti raštinėje (nes mokėjo daug kalbų) klastoja įsakymus ir taip gelbsti draugus nuo bausmių, dujų kameros. Jo romanas „Dievų miškas“ originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis pateikiama ironijos, juoko forma. Ironijos „ežio dygliai“ Sruogai buvo tarsi priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojų“. Žodžiai humanizmas, užuojauta, paguoda memuarų knygoje skamba ironiškai: čia kali ir politiniai kaliniia, kriminalistai (vagys, plėšikai, galvažudžiai, budeliai), todėl tikėtis bet kokio žmogiškumo neverta.