Žmogaus ir gamtos santykis

Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus : žmogus neišskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jautė ryšį su gamtos objektais, naudojosi visais jos suteikiamais privalumais: maistas, gyvenamasis būstas, rūbai. Aplinkiniai daiktai buvo suvokiami kaip kažkas nežemiško, žmogų suprasti gamta buvo laikoma šventa, o medžiai, akmenys, kalnai, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios, nuo kurių priklauso žmogaus buitis. pvz : Žemyna laikyta vaisingumo dievybe, žemės ir motina, teisingumo vykdytoja, namų ir laukų globėja. Žemynos kultą skatino tikėjimas žemės ir dangaus sąjunga. Žinių apie pagoniškąją lietuvių religiją randame jau pirmosiose lietuviškose knygose – Martyno Mažvydo “Katekizmas”. Mūsų protėviai rūpinosi gamta, tausojo ją. Jie suprato, kad be jos gamtos nebūtų ir mūsų.