Ko gamtoje ieško žmogaus širdis? (A. Baranauskas)

Jau nuo senų senovės gamta – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Pačiais anksčiausiais amžiais, kai žmogus dar buvo mažas ir nesavarankiškas, ji, kaip tikra motina, suteikė jam būstą, pamaitino, pagirdė, aprengė. Ir nors dabar, įsigalėjus urbanizacijai, į gamtą atsigręžiame vis rečiau, tačiau vis dar jaučiame prigimtinį ryšį su ja. Ko gi gamtoje ieško žmogaus širdis? Ramybės, įkvėpimo, o taip pat ir pamiršto ryšio su ja. Apie tai ir kalbėsiu savo rašinyje. Gamtoje žmogaus kūnas ir siela nurimsta. Niekas negalėtų paneigti, kad, ištrūkus iš miesto šurmulio, nuėjus į mišką ar paprastą parką, mūsų širdis pajunta ramybę, kvėpavimas pagilėja, mintys susidėsto į savo vietas. Nebejausdami amžino bruzdesio, pastovaus skubėjimo ir lėkimo, atsipalaiduojame. Tokią ramybę, patiriamą tik gamtos apsuptyje, puikiai aprašė XX a. simbolistas poetas, prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“. Kūrinio pagrindinis veikėjas klierikas Liudas Vasaris atostogų metu iš kunigų seminarijos grįžtantis į gimtinę, joje daugiausia laiko praleidžia ne su tėvais ar draugais, o vienas ant Aušrakalnio. Tik ten jis sugeba nurimti, apmąstyti viską, kas jį neramina. Taigi, tik gamtoje mūsų širdys geba rasti ramybę.