Žmogaus prigimties dualumas literatūroje

Dualumas – gėrio ir blogio visuma, leidžianti pažinti ir suprasti save bei supančią aplinką. Kur bepažvelgtume – visur egzistuoja dualumas: diena ir naktis, dangus ir žemė, širdis ir protas… Dualumo tematika analizuojama ir skirtingų laikmečių literatūroje. Apšvietos epochos vokiečių rašytojas ir filosofas Johanas Volfgangas fon Gėtė kūrinyje “Faustas” įprasmina žmogaus troškimą pažinti gėrį ir blogį, o Vincas Mickevičius-Krėvė dramoje “Skirgaila” atskleidžia pareigos tautai ir asmeninės laimės priešybę. Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje “Mažvydas” įkūnija veikėjo išgyvenamą vidinį konfliktą tarp religijos puoselėjimo ir atsidavimo tėvynei. Rašytojai analizuoja žmogaus prigimties dualumo priežastis skirtingais aspektais.Ne retai dualumas siejamas su pareigos ir asmeninės laimės sankirta žmogaus gyvenime. Ši tema puikiai atsiskleidžia žymaus XXa.pirmos pusės lietuvių rašytojo, istorinės dramos pradininko V.Krėvės dramoje „Skirgaila“.Kūrinyje pasakojama apie tragišką Lietuvos kunigaikščio Skirgailos likimą. XIVa. antrosios pusės LDK sritinis kunigaikštis, vyriausiojo brolio Jogailos politikos svarbiausias rėmėjas ir vykdytojas Algirdaičių ir Kęstutaičių kovose.