Išminties deklaravimas senojoje lietuvių literatūroje (K. Donelaitis ir M. K. Sarbievijus) 

I dėstymas:

Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ gamtą vaizduoja kaip aukščiausiąjį Dievo kūrinį, kuris žmogui turi tapti išminties suteikiančio bei harmoningo gyvenimo pavyzdžiu. Pasitelkdamas žmogaus ir lakštingalos paralelę, poetas parodo ryškų paukščio išorės bei dvasios tapatumą „viežlybajam“ būrui. <...> Vartodamas ryškią antropomorfizaciją žmogaus būstui Donelaitis moko žmogų stojiškai priimti savąjį likimą ir dėkoti Dievui. Tad lyriškiausias „Metų“ lakštingalos epizodas bei tikrąją „laimės ekonomiką“ skelbiantis gandro pavyzdys išryškina išties daug esminių gyvenimo vertybių, kurių paisantis žmogus visada pasieks aukščiausiąjį moralės bei išmintingumo lygmenį.