Ar pritariate nuomonei, kad skaudžios patirtys subrandina didžius menininkus? (S.Nėris, A.Škėma, B.Sruoga)

XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Stichiškos, beprotiškos jėgos griauna visą Europą tarsi kortų namelį, o žmogus be jokių priedangų turi mokytis išlikti jų akivaizdoje. Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais asmeninę dramą išgyveno ne vienas ano meto menininkas. Tremtis, emigracija, gyvenimas svetur, tėvynės ilgesys ir skaudžios patirtys lėmė ir tragiškus žmonių likimus. Tik stipri dvasia bei tvirta asmenybė leido nepalūžti, išlikti ir įprasminti savo buvimą brandžia kūryba. Anot rašytojo Henrio Vilerio Šo, "panašiai kaip titnagas slepia nežinomą kibirkštį, skelimą tik plieno smūgiais, taip ir lobiai, esantys mumyse, atsiveria tik ištikus negandoms". Tad įdomu, kaip skaudžios XX a. vidurio patirtys subrandino lietuvių menininkus, palikusius mums didelės vertės kūrinių.