Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis (B. Sruoga; A. Škėma; S. Nėris)

„Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ praradimą apibūdina kaip netektį. Dažniausiai tą netektį lydi skausmingi išgyvenimai. Kiekvienas praradimas priverčia žmogų pažvelgti į gyvenimą kitu žvilgsniu bei suvokti, jog prarasdamas žmogus kažką atranda, įgyja, suvokia. Ypač daug praradimų teko XX a. vidurio katastrofų laikotarpio žmogui, tad jis bando nepalūžti: praradimai suteikia įkvėpimo išskirtinių kūrinių sukūrimui, skatina nepasiduoti ir ieškoti atramos net dūžtančiame pasaulyje bei leidžia geriau pažinti save. Baisūs kankinimai ir alinantis darbas Štuthofo koncentracijos stovykloje nepalaužė Balio Sruogos, jis neprarado žmogiškumo ir asmenybės identitetą išlaikė net kritinėje situacijoje. Antaną Škėmą Tėvynės bei mylimosios netektys priverčia susimąstyti ir ieškoti gyvenimo prasmės. Gimtojo krašto praradimas Salomėją Nėrį skatina kurti ir visapusiškai tobulėti. Šie autoriai įkvėpimo sėmėsi iš asmeninių praradimų sukelto skausmo.

Antrojo pasaulinio karo metais žmonėms buvo lemta patirti baisų kankinimą ir varginantį darbą, tačiau visa tai neleido prarasti žmogiškumo, o asmenybės identitetas išliko net kritinėje situacijoje. Visus, kurie pateko į masinio naikinimo stovyklas, labiausiai slėgė giminių, draugų, mylimųjų netektis, o tik vėliau suvaržyta laisvė, sunkus darbas, nuolatinis alkis ir aplinkui nuolat šmėžuojantis mirties šešėlis.