Kaip praradimai veikia žmogaus likimą? B.Sruoga, S.Nėris

XX a. viduryje visuomenė ir žmogus, gyvendamas katastrofų laikotarpiu, patyrė ne vieną skaudų išbandymą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atrodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo nuostatos. To laikotarpio rašytojų kūryba buvo viena iš formų, padėjusių liudyti ir suprasti įvykius, kuriems apibūdinti buvo sunku rasti tinkamų žodžių. Būtent šio laikotarpio literatūra imta vadinti katastrofų literatūra. Nelaimės atveju išbandomas asmens pasitikėjimas savimi. Kai kurie žmonės, patirdami sunkumus, pasikeičia patys arba pakeičia savo požiūrį į pasaulį, kitus. Tai dažniausiai atsitinka išgyvenus stiprius sukrėtimus ar praradus ką nors brangaus. Vykstant pasauliniams karams,  okupacijoms, žmonės buvo tremiami, uždaromi į koncentracijos stovyklas ir getus – žlugdomi morališkai, dvasiškai ir fiziškai. Tokiomis aplinkybėmis piliečiams liko tik išlikti savimi ir tikėti, kad tokia iškreipta sistema užleis vietą demokratijai ir galimybei saugiai gyventi. Buvo nemažai bandančiųjų išsigelbėti bandant patekti į Vakarų šalis, kuriose galėjo tikėtis prieglobsčio nuo karo baisumų. Kitiems išsigelbėti nepavyko – netekę visko, ką turėjo, jie tapo masinių žudynių aukomis arba buvo užverbuoti ir įsijungė į okupantų gretas. Ne išimtis buvo ir lietuvių rašytojai, kurie taip pat neteko galimybės normaliai gyventi – prarasta šeima, namai ir gimtinė visiems laikams juos pakeitė.

Gimtųjų namų netektis sudėtingomis istorinėmis sąlygomis priverčia ilgesį, sielvartą ir nostalgiją išreikšti kūryboje. Praradimas įkvėpė ne vieną egzodo rašytoją ir rezistentą – į partizaninę kovą stojusį Bronių Krivicką, tremtį Sibire patyrusią Dalią Grinkevičiūtę ir daugelį kitų. Viena iš jų – Salomėja Nėris – poetė neoromantikė, savo kūryboje atskleidžianti tėvynės netekties temą: vaizduoja gimtuosius namus palikusio, tautines vertybes išdavusio žmogaus kaltės bei ilgesio jausmą.