Praradimai suteikia atramą dūžtančiame pasaulyje, skatina labiau pažinti save ir įkvepia kurti (S. Nėris, B. Sruoga, A. Škėma)

XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs  pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Kaip gyventi, kuo tikėti, kai griūva visas ankstesnis pasaulis ir jo vertybės? Tad Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais asmeninę dramą išgyveno ne vienas to meto menininkas. Emigracija, tremtys, gyvenimas svetur, tėvynės ilgesys ir skaudžios patirtys lemia ir tragiškus žmonių likimus, daro įtaką menininkų kūrybai. Tik stipri dvasia bei tvirta asmenybė leidžia išlikti ir įprasminti savo buvimą brandžiais kūriniais. Nelaimių ištiktas XX a. vidurio katastrofų literatūros žmogus bando nepalūžti: praradimai suteikia įkvėpimo išskirtinių kūrinių sukūrimui, skatina nepasiduoti ir ieškoti atramos net dūžtančiame pasaulyje bei leidžia geriau pažinti save.

Sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas dažnam lietuvių kūrėjui tapo sunkių išbandymų metu: teko atsisveikinti su tėvyne, kurios praradimas daugelį įkvėpė kūrybai. Siaučiant karo audroms ne vienas paliko namus, blaškėsi po pasaulį, kentėjo, ilgėjosi, klydo, gailėjosi ir kūrė. Lemtingą vaidmenį Salomėjos Nėries gyvenime suvaidino 1940 m. sovietinė Lietuvos okupacija. Poetė buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ieškodama pasauliui geresnės išeities, Salomėja Nėris galėjo turėti iliuzijų dėl socializmo. Matyt, todėl ji ir sutiko balsuoti už Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą, galbūt todėl ji kartu su delegacija vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, kur perskaitė ir kūrinio „Poema apie Staliną“ ištrauką. Savo veiklos padarinius poetė suprato jau baigiantis karui, tačiau, pasak jos, nebeturėjusi jėgų pasipriešinti „piktai dievo rykštei“. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi iš Lietuvos į Rytus ji gyveno Ufoje, Penzoje ir Maskvoje.