Kaip praradimas pažadina ir išryškina norą kurti ir suprasti save?

Savo kalbą norėčiau pradėti kadaise rusų prozininko Antono Čechovo pasakytais žodžiais: „Nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų vietos antradieniui.“ Manau, ši citata puikiai iliustruoja mano pasirinktą temą. Suprantame, kad laikas yra negailestingas, jis nestovi vietoje ir nelaukia, o tiesiog tiksi sava linkme. Sekundes keičia sekundės, minutes keičia minutės, valandas – valandos, jos nieko nesiskiria tarpusavyje, tik atkartoja viena kitą, tačiau su savimi amžinybėn nusineša akimirkas, kurios jau niekada nebus atkartotos. Tos akimirkos laikui nesvarbios, tačiau labai svarbios žmogui. Vienas akimirkas žmogus pamiršta, o svarbių pamiršti neįmanoma, nes jos sukuria kažkokį tai labai svarbų patyrimą. Viena efektyviausių akimirkų gyvenime – praradimas. Praradimas gali būti fizinis, kai, pavyzdžiui, netenkame mums labai svarbaus daikto, arba emocinis – kuris sukelia išskirtinius jausmus. Emocinius praradimus kiekvienas žmogus linkęs išgyventi savaip: vieni stengiasi apie tai nebegalvoti ir pamiršti, kiti išsaugoti fotografijose ir atminti tik tai, kas gera, o rašytojus šie išskirtiniai išgyvenimai įkvepia rašyti ir viską išsaugoti literatūroje.

                      Pirmiausia, pakalbėkime apie mylimos vietos netekimą. Kiekvienas žmogus turi sau širdžiai artimą vietą. Dažnai tai apmastymų, gerų prisiminimų ar tiesiog pasigrožėjimo verta vietovė, į kurią nuolat norisi sugrįžti. Gyvendami Lietuvoje, žinome, kokią didelę reikšmę mūsų šalies piliečiui teikia lietuviškoji gamta: kloniai ir pievos, piliakalniai ir smegduobės, girios ir miškai. Kiekvienas iš mūsų turime būtent tokią mėgstamą vietą, kurioje gera pabūti. Tokią vietą turėjo ir Anykščių krašto „giesmininkas“ 19 a. Lietuvos poetas, Antanas Baranauskas ir šią vietą aprašė poemoje „Anykščių šilelis“. Nors, šilelio klestėjimo laikais, poetas jame negyveno, tačiau stiprų ryšį su gamta turintis autorius jautė miško nykimą, brangios vietovės praradimas jam buvo labai sunkus, o tai ir skatino jį sukurti geriausią savo gyvenimo kūrinį.