Gyventi – tai iš naujo atrasti save (A.Škėma, M. Katiliškis)

Gyvenimas yra gausus išbandymų. Mūsų modernioje visuomenėje mes kiekvieną dieną susiduriame su mums skirtais sunkumais. Tačiau vieni sugeba tuos sunkumus priimti, juos išgyventi ir judėti tolyn nauju keliu, o kiti stovi vietoje nežinodami, kaip pasielgti. Bet iš tiesų galime teigti, jog išbandymai praturtina mūsų vidinį pasaulį, mūsų gyvenimus. Apie tai, jog gyvenimas padeda iš naujo atrasti save rašė XX a. lietuvių rašytojai M. Katiliškis (A. Vaitkus) ir V. Mykolaitis – Putinas.

Kiekvienas individas trokšta pažinti tikrąją meilę. M. K. Čiurlionis yra pasakęs: „Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindėjimu. Meilė – pakylėjantis jausmas, suteikiantis skaidrumo žmogaus kasdienybei. Dažnai teigiama, kad įsimylėjęs žmogus tampa laimingesnis. Taip atsitinka, nes yra užpildoma tuštuma ir nebejaučiamas vienatvės jausmas.  Tačiau mylintiems žmonėms dažnai tenka patirti daug išbandymų, bet jie visi turi prasmę žmogaus gyvenime. Žinoma, verta paminėti, jog ne visada meilė pripildo širdį džiugesiu ir laime. Daug dažniau ji prisipildo skausmu. Žmogus, patiriantis nelaimingą meilę ar meilę be atsako, tampa stipresnis, jis išmoksta susitaikyti su likimu. M. Katiliškis Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir daugelis kitų Lietuvos rašytojų, pasitraukė iš Lietuvos. Jis pateko į Vokietijos pabėgėlių stovyklą. Ten ilgėdamasis tėvynės ant sienų bohemiškais raštais išraižė: „Negalima gyventi be duonos, taip pat ir be tėvynės“.