Lietuvos raštijoje ir literatūroje pastebima tautinio tapatumo sampratos kaita. Ar svarbu pažinti šį istorinį procesą? Savo nuomonę pagrįskite literatūros pavyzdžiais

Tautiškumas, išreikšdamas žmogaus identitetą, nusako jo santykį su pasauliu, kitomis tautomis, priklausomybę bendruomenei. Šioji etninė žmonių grupė labiau jungiasi dvasiniais nei pragmatiniais ryšiais, išsiskiria savo specifiniais bruožais. Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina taip pat kalba apie tautinį tapatumą, nurodo jį kaip vieną svarbiausių šalies gyvavimo bei išlikimo pagrindų. Maceina teigia, jog tauta susideda iš trijų pagrindinių veiksnių: rasės,gyvenamosios aplinkos, kurie yra prigimtiniai veiksniai, ir istorinio likimo, kuris yra kultūrinės prigimties. Istorinis likimas skatina tautą kūrybai. Tautos kultūra, tai tautos istorija. Šiomis mintimis jis perteikė savo požiūrį, pasakė, kad tautai privalu išsaugoti minėtus dalykus, tačiau pabrežė, jog vykstant istorinei kaitai, skiriasi ir tautinio tapatumo samprata.Tai galime pastebėti ir lietuvių literatūros istorijoje nagrinėjant skirtingų laikotarpių autorių kūrinius, pavyzdžiui, Renesanso epochos atstovų M. Mažvydo ir M. Daukšos darbus, taip pat romantiko Maironio bei neoromantikų V. Krėvės ir Juozo Tumo – Vaižganto kūrybą.