Ar galima teigti, kad literatūra yra istorijos liudytoja? Savo atsakymą pagrįskite Lietuvos literatūros pavyzdžiais: J. Radvanas, V. Krėvė, K. Donelaitis

Žymios literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės teigimu, „skaitydamas literatūrą, žmogus skaito pats save, savo gyvenimą ir likimą“. Realybėje mes esame apriboti įvairių aplinkybių, o literatūroje esame laisvi, todėl galime improvizuoti ir nebijoti suprasti jos taip, kaip mums norisi. Vieni su malonumu skaito tik šių dienų literatūrą, kitiems įdomu tai, kas buvo praeityje, nes mano, jog šiandieninė literatūra neskirta pamokyti, o tik šokiruoja išryškindama nereikšmingus faktus ir įvykius. Pasak literatūrologo Regimanto Tamošaičio, „senoji, klasikinė lietuvių literatūra nesensta“. Klasika tapę lietuvių literatūros kūriniai yra ne tik kupini vertybių, tikrojo grožio ir pamokymų, bet taip pat gali būti įdomūs bei savitomis istorijomis ir praeitimi intriguojantys šių laikų žmogų. Tačiau, ar tikrai literatūra yra istorijos liudytoja?

Lietuvos istorija mums yra svarbi. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti nors šiek tiek apie savo senelių, prosenelių bei kitų žmonių gyvenimą, apie tai ką jiems teko išgyventi. Kiekvienas rašytojas, mylintis savo tėvynę, savo kūrinyje stengėsi atskleisti praeities bėdas, perteikti išgyvenimus bei skatinti žmones būti neabejingiems iškilusiems rūpesčiams bei problemoms. Pavyzdžiui prozininkas ir dramaturgas Vincas Krėvė savo istorinėje keturių dalių dramoje „Skirgaila“ 14 amžiaus pabaigoje vaizdavo sudėtingą, oficialiai priėmusios krikštą Lietuvos padėtį bei to meto Lietuvos valdovą Skirgailą. Kai 1386 Jogaila tapo Lenkijos karaliumi,  Lietuva neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžio­joje Kunigaikštystėje.