Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis Salomėjos Nėries ir Šatrijos Raganos kūryboje

Markas Aurelijus yra pasakęs: „Praradimas yra ne kas kita, kaip pasikeitimas“. Aš pritarčiau šiai minčiai, nes kai žmogaus dvasia liūdi kažką praradusi, kai kažko ilgisi, ją ima gaubti ypatinga nuotaika. Žmogus ima ženklus ne tik matyti, bet ir juos kurti. Apie ypatingas dvasios būsenas savo kūryboje kalbėjo Šatrijos Ragana ir Salomėja Nėris. Šios dvi moterys gyveno skirtingais laikotarpiais, buvo labai skirtingos asmenybės, tačiau tiek vienai, tiek kitai teko išgyventi praradimų kančias. O iš tų kančių gimė gražiausi kūriniai.

Pirmiausia norėtųsi aptarti neoromantizmo atstovės Salomėjos Nėries dramatiškus gyvenimo lūžius, sąlygojusius jos kūrybos brandumą. Juk Salomėja Nėris – tragiško likimo poetė, išgyvenusi dramatišką meilę ir gimtųjų namų praradimo ilgesį. Jos eilėraštis yra iš skaudančio praradimų gyvenimo sukurta meno paslaptis. Ankstyvojoje lyrikoje atsiveria meilės lūkesčiai ir skaudūs praradimai.