Skirgaila - tragiška asmenybė

Kita opi problema, su kuria buvo lemta susidur­ti Skirgailai, — tai religijų kaita. Kunigaikščio sieloje gyvai reiškiasi praeities kartų dvasinė patirtis su senaisiais lietuvių papročiais, pagoniškuoju ti­kėjimu, atvirumu, gėrio ir blogio samprata. Kartu gyvenimas jį verčia keisti savo pažiūras ir įsitiki­nimus, taikytis prie naujų istorinių aplinkybių. Atkakliai ieškodamas savo kraštui naujų kelių, V. Krėvės herojus nėra įsitikinęs, kad tie keliai teisingi, nes, keičiant vienus dievus kitais, įsiga­li veidmainystė, klasta ir apgaulė. Atsidūręs kryž­kelėje, „tarp dviejų pasaulių", Skirgaila yra pri­verstas daryti ne tai, ką norėtų. Nors netikėjo krik­ščionybe, jis susitaiko su ta mintimi, jog savo pilyje priims pasiuntinius, atvykusius iš krikščio­niškųjų kraštų. Jis buvo per daug išdidus ir kilnus, kad tikėtų tuo dievu, kurį atnešė plėšrieji kryžiuo­čiai ir lenkai, o tikėjimas senaisiais dievais jam nešė nusivylimą po nusivylimo. Stardui, senųjų dievų vaidilai, nepaliaujančiam skelbti pagonišką­jį tikėjimą, Skirgaila atrėžia: „Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir mūsų darbuosna nesikišk. Ne­kalbėk man apie dievus: jie nustojo galios ir ne­sugeba nei keršyti, nei bausti..."