Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Lemtis arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas likimo sąvoką apibrėžia kaip nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl gyvenimo sąlygų susidarančią būklę, dalią. Paprastai lemties kategoriją linkstama apauginti įvairiausiais prietarais, pamokslais ir burtais. Iš esmės, lemtis, likimas yra ta sfera, kurios žmogus nepajėgus nuspėti, išsiaiškinti ar žinoti iš anksto, todėl tai yra paslaptis. Tas paslaptingumas daro šią temą patrauklią filosofams, rašytojams bei kitiems kūrėjams. Tai įrodo faktas, jog likimo ir lemties klausimai buvo nagrinėjami ir prieš daugelį metų. Pavyzdžiui, Lucijus Anėjus Seneka, romėnų filosofas, dramaturgas, dar pirmajame amžiuje kalbėjo apie likimą: „Laimingas tas, kuriam pasisekė pajausti geriausia ir blogiausia, ką gali pasiūlyti likimas. Tas, kuris šaltakraujiškai iškentėjo likimo smūgius, nebijo nesėkmių“. Baroko epochos požiūris į žmogaus lemtį atsiskleidžia Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrinyje „Momento mori“, kuriame likimas pabrėžiamas kaip žaidimas su žmogaus gyvenimu it sviediniu: „Tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn, o vienintelis ateities įvykis, kurio kiekvienas sulaukia neabejotinai ir neišvengiamai, yra mirtis. Tai reiškia, kad viską šiame pasaulyje derėtų vertinti, atmenant mirtį, ir iš tiesų branginant vien tai, kas nemaru.“ Vėlesnių laikų literatūroje lemties ir likimo aktualijas nagrinėjo eseistas Gintaras Beresnevičius ir literatė Viktorija Daujotytė, požiūrį į šią temą atskleidžiantys savo straipsniuose, knygose. Taigi, savo kalboje norėčiau aptarti keletą lietuvių literatūros kūrinių ir atskleisti, kaip lemties ir likimo tema atsispindi XX amžiaus lietuvių literatūroje.