Riteris ir jo riteriškumas pagal Joseph Bedier romaną „Tristanas ir Izolda“

Žmogus išgirdęs žodį riteris, įsivaizduoja rustų riterį, kurio pagrindinis darbas – karas. Vienoje gražiausių viduramžių legendų apie Tristaną ir Izoldą išryškėja kitoks riterio idealas. Riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin gražiai elgtis su damomis. Riterio priedermė buvo tarnauti visoms moterims, bet ypač savo išrinktajai, kuri buvo vadinama riterio širdies dama. Legendoje apie Tristaną ir Izoldą pasakojama, kaip be galo narsus jaunikaitis Tristanas atliko be galo daug narsių žygdarbių, įvairiose karalystėse. Vienas iš pirmųjų jo žygdarbių buvo Tentagalio išvadavimas nuo senos skolos Airijai, Tristanas stojo į dvikovą prieš Airijos riterį Morholtą. Tristanas nugalėjo rūstųjį riterį, pats likdamas sunkiai sužeistais užnuodyta ietimi. Jį sugebėjo pagydyti tik Airijos ponia Izolda Auksaplaukė, kuri norėjo Tristano mirties. Tristanas, tik pasveikęs spruko iš Airijos, kad jo neatpažintų ir nenužudytų. Antrasis Tristano svarbusis žygdarbis kaip riterio buvo surasti mergelę, kurios plauką atnešė dvi kregždės karaliui Markui. Tristanas, pamatęs plauką, tuojau pat pagalvojo apie Izoldą Auksaplaukę ir suskubo plaukti į Airija, iškovoti gražiosios mergelės. Atvykęs į Airiją, sužinojo, kad gali gauti mergelę, kai nužudys pabaisą. Riteris nepabūgo pabaisos ir ruošėsi ją nugalėti. Po ilgos sunkios kovos jis smogia kalaviju pabaisai į nasrus: kalavijas susminga visas ir perskrodžia pusiau jai širdį. Pabaisa paskutinį kartą baisiai suriaumoja ir padvesia.