Ezopo kalba sovietmečio literatūroje

Ezopo kalba lietuviškuoju jos supratimu - tai tam tikra kultūrinio pasipriešinimo ir raiškos, komunikacijos būdo samprata, kuri dažniausiai taikoma sovietinio laikotarpio lietuvių literatūrai. Ši perkeltinių prasmių stilistika suteikė rašytojams galimybę užšifruoti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis bei nutylėjimo pauzėmis, konstruoti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai. Ezopinį kalbėjimo būdą savo kūryboje pasitelkę šio laikotarpio kūrėjai poetas Marcelijus Martinaitis bei dramaturgas Kazys Saja turėjo gan panašų tikslą - atskleisti žmonėms sovietinės santvarkos beprasmybę, iškelti į viešumą tai, apie ką kalbėti buvo draudžiama bei paveikti lietuvio sąmoningumą.

Dėstymas

I. Poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys „Kukučio baladės“ - tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys – tokiu užmaskuotu būdu prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas. Pagrindinio baladžių veikėjo Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį - prisidengę kvailio kauke, personažai gali pasakyti tiesą - apsimestinis Kukučio kvailumas, nesusipratėlio įvaaizdis užtikrina cenzūrinę neliečiamybę bei leidžia apsisaugoti nuo meno komisijos kritikos. Tokia situacija vaizduojama ir dialogo formos eilėraštyje „Kukučio žodžiai“, kuriame perkeltine prasme kalbama apie žodžio laisvės suvaržymą, tuo laikotarpiu vyravusią propagardą, literatūrinę cenzūrą.