Viešoji kalba, Asmens dvilypumo tema literatūros puslapiuose

Žmogaus dualumo tema gvildenama buvo jau Antikos laikais. Graikų filosofas Platonas teigė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, sudaryta iš nemirtingos sielos ir fizinio kūno, kuriame ji yra įkalinta. Vis dėlto, keičiantis Antikos pasauliui, žmogaus samprata taip pat kito. Viduramžių kultūrą, literatūrą ir žmonių kasdienybę buvo persmelkęs krikščioniškas pasaulio ir gyvenimo supratimas. To meto žmonių tikėta, kad individo dvilypumas lemia jo išskirtinę vietą pasaulyje, leidžia interpretuoti jį kaip gamtą su Dievu siejančią grandį, kaip tarpininką tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulių. Vis dėlto nuo XIX a. pabaigos neoromantikai, besirėmę Nyčės filosofija, manė, kad žmogus – tai dvilypė asmenybė, turinti savyje ir šviesų, sąmoningą (apolonišką) ir gaivališką, tamsų (dionisišką) pradą. Čia vėl atsigręžiama į Antiką – Homero epinėje poemoje „Odisėja“ vaizduojami Lotofagai – tauta, valganti lotoso lapus, simbolizuoja ir primena, kad žmogaus gyvenime nuolat paraleliai veikia pagunda gyventi remiantis hedonizmo filosofija. Tačiau tikrasis asmenybės ir sielos tvirtumo išbandymas patiriamas tik atsidūrus destruktyvaus pasaulio centre. XX a. viduryje Europoje, skaldomoje okupacinių totalitarinių režimų vykdytų represijų, žmogus atsiduria ant išgyvenimo ribos, kai kiekvienas dvilypės asmenybės sprendimas gali nulemti gyvenimą. Johanas Volfgangas Gėtė kūrinyje „Faustas“ vaizduoja pasaulio dvilypumą, Marius Katiliškis rašo apie jauno žmogaus išgyvenimus, Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ ir Antanas Škėma kūrinyje „Balta drobulė“ gilinasi į kūrėjų, dėl skirtingų priežasčių atsidūrusių gyvenimo kryžkelėse, situacijas, o Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ atskleidžia dvilypę valdovo situaciją.