Sovietmečio literatūros kalba (Just. Marcinkevičius, J. Aputis)

Sovietų sąjunga veikė Lietuvos menininkus, poetus. Tie, kurie tylėjo, buvo smerkiami, lyginami su valdžios priešais, o rašantiesiems buvo keliami dideli reikalavimai, pažeidžiantys teisę į žodžio laisvę ir nuolat rodomos jų ,,ideologinės klaidos“. Valdžia suformulavo uždavinius visai lietuvių literatūrai: smerkti kitas valstybes, laikyti jas priešėmis, nekęsti fašizmo, nacionalizmo bei kapitalizmo, šlovinti Staliną bei visą komunistų partiją, teigti gražias ideologijas apie šviesų rytojų. Galima teigti, kad sovietų valdžia turėjo didžiulį poveikį lietuvių literatūrai. Grąsinimai susidorojimu, pastovūs reikalavimai, suformavo melagingą bei bejausmę literatūrą, kuri buvo ne tik be išliekamosios vertės, bet ir be jausmų. Ne visi lietuvių rašytojai visiškai pasidavė sovietinei valdžiai ir visaip ieškojo būtų žmonėms pasakyti tai, ką iš tiesų galvoja ir jaučia.Tai puikiai iliustruoja J. Apučio ir J. Marcikevičiaus kūryba.

Juozas Aputis, priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, literatūrai jis siekė grąžinti estetinę vertę ir pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Kiekviena nauja rašytojo knyga būdavo savaip simptomiška, etapiška, tapdavo nauju laipteliu lietuvių prozos pasakojimo raidoje. Humanistinės Apučio kūrybos vertybės kreipė žvilgsnį į mažiausiai sovietmečiu ideologijos pažeistą žmogiškumo domeną (jam rūpi atmintis, sąžinė, gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla) ir subtilų žodžio meną. Sovietiniais metais Juozo Apučio kūryba vertinta prieštaringai, nes neatitiko ideologinių reikalavimų. Rašytojas vienas pirmųjų lietuvių literatūroje prabilo apie senosios žemdirbių gyvensenos nykimą, atvėrė dvasinius sovietmečio žmogaus praradimus.