Kaip tėvynės praradimas paveikė tuometinių rašytojų kūrybą?

Gimtosios tėvynės praradimas rašytojus skatino paviešinti tiesą. Juk praradus savo gimtąją žemę yra labai sunku ir liūdna. Tai yra vieta, kur prasidėjo kiekvieno mūsų gyvenimas. Šis reikšmingas praradimas rašytojus skatina paviešinti visą tiesą apie baisius tuometinius įvykius. Apie gimtosios tėvynės svarbą ir kūrybą pasakoja garsi lietuvių rašytoja, tremtinė, gydytoja ir disidentė Dalia Grinkevičiūtė. Rašytojai likimas buvo negailestingas: gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, keturiolikos metų su šeima buvo išvežta į Sibirą. Praėjusi tremties išbandymus, grįžusi į sovietinę Lietuvą, Grinkevičiūtė patyrė sovietinio saugumo spaudimą, kurio tikslas buvo palaužti kiekvieną laisvai mąstantį asmenį. Rašytoja savo memuarinėje apysakoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įamžino tremtinių į Sibirą kančias, paviešino pasauliui stalinizmo nusikaltimus žmoniškumui. Tai atsiminimų knyga apie tremtyje gyvenusius lietuvius ir baisias jų gyvenimo sąlygas. Dalia Grinkevičiūtė pasakojo, kaip lietuviai buvo išvežami iš Lietuvos, kaip jie keliavo į savo tremties vietą. Tremtiniai manė, kad juos veža į Ameriką, tačiau iš tiesų jie buvo vežmi į Trofimovsko salą, kuri yra už poliarinio rato. Tik atvykę tremtiniai buvo priversti statytis barakus, kuriuose turės gyventi žiemą. Laiko statymui buvo labai nedaug, todėl daugelis barakų buvo labai prastos būklės: netvirti, vėjo perpučiami ir šalti.