Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas

Nuo pat seniausių laikų žmogus buvo susigyvenęs su gamta, kuri individui  teikė prieglobstį, buvo jo maitintoja, o svarbiausia- išminties šaltinis.  Gamta žmogui daugybę metų  buvo suvokiama kaip kažkas nežemiško, o joje vykstantys reiškiniai laikyti dievišosios galios padariniais, nuo kurių priklausė ir žmogaus būtis. Kaip teigė italų renesanso filosofas  Leonardas da Vinčis: „Savo valdove pasirinkau gamtą, visų mokytojų mokytoją.“  Mano manymu,  gamta visais laikais žmogui buvo pati svarbiausia  Dievo skirta  dovana, nes jos dėka žmogus išmoko  pažinti save, kaip asmenybe,  bei atrasti gyvenimo harmoniją.

Visų pirma, gamta žmogui yra įkvėpimo šaltinis.  Gamta nuo pat seniausių laikų žavėjo žmogų savo paslaptingumu ir didybe.  Miškas, jūra, nakties peizažai žmogui siejosi su mistika, kuri jį išlaisvindavo iš nykios kasdienybės bei įkvėpdavo kurti. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei.Pirmuoju įkvėpimo šaltiniu gamta tapo ir XX a. pirmoje pusėje kūrusiam modernistui Vincui Mykolaičiui – Putinui. Ankstyviesiems poeto  eilėraščiams buvo itin būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, o ilgainiui ši jo kuriama gamta įgavo ir savotiškas spalvas bei kontūrus, tapo tarsi jo sielos veidrodžiu.  Tokia rašytojo patirtis atsispindėjo ne tik jo poezijoje, bet ir viename žymiausių jo psichologinių romanų „Altorių šešėly“. Pagrindinis šio romano veikėjas Liudas Vasaris taip pat   gamtoje pradeda pajusti  gyvenimo pilnatvę ir net savo paties žmogiškąją esmę, „Vasaris jaučia, kad jis poetas, menininkas, kad jis patiria savy slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungias su gamta, su pasauliu.“.