Japonijos rašytojas Shigeo Vatanabė rašė: „Jei kiekvienas vaikas turėtų bent po vieną knygą, pasaulyje nesutarimų būtų daug mažiau.“

Šiais laikais vaikai skaito vis mažiau knygų, nežinodami jų svarbos. Skaitydami knygas žmonės plečia savo akiratį, atranda kažko naujo, mokosi iš kitų žmonių klaidų, pavyzdžiui, nesutarimų. Juk nesutarimai gali būti šeimoje, tarp draugų, jie gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai, vieni gali pasireikšti žodžiais, o kiti jėga ir smurtu, todėl skaityti verta tas knygas, kurios būtų aktualios šiais laikais, parodytų gerą pavyzdį, ir vaikai galėtų pasimokyti iš skaitytų knygų.  Remdamasi  perskaitytų autorių - Alvydo Šlepiko ir Icchoko Mero- knygomis  įrodysiu, kad  jos gali padėti išspręsti nesutarimus.

 Pirmiausia, knygos vaikus ugdo kaip asmenybes, nes vaikai, skaitydami knygas ,išmoksta ir patiria naujų įspūdžių, taip pat yra lavinama jų  vaizduotė, nes kiekvienas iš mūsų skaitydami tą patį kūrinį viską įsivaizduojame savaip. Kiekvienas vaikas bando suprasti veikėjų  išgyvenimus, problemas, todėl pradeda galvoti apie žmonių poreikius, mintis bei vertybes.  Labai jausmingai Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas-Marytė“  atskleidžia svarbiausias vertybes-gerumą, meilę, dosnumą. Knygos pagrindinė veikėja mergaitė Renatė gyveno labai prastomis sąlygomis, mat tuo metu sovietinės armijos kareiviai šaudė į vokiečių vaikus. Pasimetusią Renatę netikėtai priglaudžia švelni ir jautri lietuvių pora, kuri Renatei suteikia įvairiapusišką pagalbą, suteikdama jai naują vardą-Marytė, maistą, šilumą, kambarį ir rūpestį. Be to,  knyga „Mano vardas-Marytė“  vaikus supažindina su aplinkiniu pasauliu, nenuslėpdama nė menkiausių smulkmenų ir parodo, koks žiaurumas atsispindėjo sovietinės armijos kareivių poelgiuose: jie šaudė vaikus, smurtavo prieš moteris, negailestingai niokojo viską, kas tik papuldavo jiems po kojomis.