Laisvės ir prievartos tema B. Sruogos romane "Dievų miškas"

Asmenybės laisvė – viena iš individui svarbiausių vertybių, ji suteikia žmogui galimybę būti savimi, išreikšti ir tobulinti save. Tačiau dažnai ši laisvė yra suvaržoma, ypač visuotinės suirutės metu, kai žmonija išgyvena didžiausias katastrofas. Katastrofų laikotarpiu laikomas XXa., tuo metu žmogui dažnai teko patirti prievartą. Prievarta, tai kai žmogus yra verčiamas elgtis taip, kaip jis nenori, kai iš žmogaus yra atimama laisvė rinktis. Katastrofų laikotarpiu gyvenusiems intelektualams teko patirti prievartą ir laivės apribojimą, todėl laisvės ir prievartos tema ryškiai atsispindi XXa. lietuvių rašytojų kūriniuose. Asmenybės laisvės siekį bei prievartą kūryboje vaizduoja lietuvių egzistencialistas ir moderniosios poezijos pradininkas Balys Sruoga.

Lietuvių egzistencialisto ir moderniosios poezijos pradininko Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas” pasakotojo individualybė  ribojama išorinio pasaulio. Šiame žymiame kūrinyje dokumentaliai aprašoma lietuvių inteligentų kasdienybė, santykiai ir gyvenimas Štuthofo mirties lageryje. Balys Sruoga 1943 – 1945 m. kalėjo toje pačioje koncentracijos stovykloje, todėl romano pasakotojas žvelgia į pasaulį beteisio kalinio, bet humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio inteligento akimis. „Dievų miško” pasakotojas, kaip ir A. Škėmos romano veikėjas, yra kūrėjas, kurio asmenybės laisvė yra naikinama aplinkos. Nuolatinės bausmės, maisto stygius, gyvenimas mirties akivaizdoje paniekina ne tik pamatines vertybes, bet ir patį gyvenimą. Žmogus lageryje tampa bejausmis gyvulys, kuriam neberūpi niekas. Tačiau romano pasakotojas, matydamas visus šiuos žiaurumus, ironizuoja. Ironija – svarbiausia stilistinė romano pasakojimo priemonė. Esesininkai kūrinyje vadinami „karžygiais”, „narsuoliais”, prižiūrėtojo Majerio skonis šalia Kalėdų eglutės statyti kartuves vadinamas„pavyzdingu”. Šia antifraze valdžia tampa pajuokos objektu ir yra visiškai pasmerkiama.