Susvetimėjimo problema lietuvių literatūroje

Susvetimėjimą, kaip reiškinį, galima tapatinti su abejingumu kitiems, apatišku elgesiu, egoizmu, atsiribojimu nuo artimųjų ir visuomenės. Ši problema ypatingai išryškinama XX amžiaus literatūroje. Būtent šiuo istoriniu laikotarpiu vyravo slogi atmosfera dėl karų, tremčių, o tai ir lėmė žmonių susvetimėjimą. Ši problema aiškiai iškeliama ir nagrinėjama austrų – vokiečių rašytojo Franco Kafko novelėje ,,Metamorfozė“ ir lietuvių dramaturgo Antanos Škėmos filosofiniame romane ,,Balta drobulė“.

Susvetimėję žmonės parodo abejingumą šeimos nariams, jaučia aplinkiniams žmonėms neapykantą. XX amžius yra žinomas kaip karų ir konfliktų amžius. Pirmas ir Antras pasaulinis karas- jie palietė ir sukrėtė kiekvieną tais laikais gyvenusį žmogų, pakeitė požiūrį į save, bei aplinkinius. Žmogus nebuvo laikomas vertybe, individualybe, o žmogaus gyvybė – prarado vertę. Būtent tokio- abejingo, šalto, apatiško žmogaus paveikslas yra vaizduojamas XX amžiaus rašytojo Franco Kafko novelėje ,,Metamorfozė“. Pagrindinis veikėjas- Gregoras Zamza - sunkiai dirba, kad galėtų išlaikyti tėvus, sesę ir padengtų tėvo skolas. Tačiau vieną dieną atsibudęs suvokia, kad pavirto vabalu. Aplinkinių santykiai su Gregoru pasikeičia. Tėvas ima krimstis ne dėl to, kad sūnus pavirto vabalu, o todėl, kad Gregoras nesugebės dirbti ir išlaikyti šeimos. Jis gėdijasi sūnaus, slepia jį nuo aplinkinių kambary, apmėto obuoliais, kai sūnus išlenda iš kambario.