Susvetimėjimo problema literatūroje

„Žmonės jau nebedrįsta atrodyti tokie, kokie jie iš tikrųjų yra, ir šiame užburtame rate <...> žmonės, sudarantys bandą, vadinamą visuomene, atsidūrę vienodose sąlygose darys tą patį“ – samprotauja Ruso. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai žmogus, visada gyvenęs pagal visuomenės nustatytas normas, pradeda svarstyti – ar tikrai taip reikia gyventi? Pasinėręs į apmąstymus žmogus pradeda atsiriboti nuo visuomenės ir jaučiasi esąs nesuprastas. Taigi, kad geriau suprastume susvetimėjimo problemą, išryškinsiu pagrindinius jos aspektus: žmogaus santykį su visuomene, savimi ir jį supančia aplinka, pasiremdama XIX a. rašytojo F. Dostojevskio apysaka „Užrašai iš pogrindžio“, taip pat XX a. rašytojų – A. Kamiu romanu „Svetimas“ ir A. Škėmos romanu „Balta drobulė“.

Pradėsiu nuo to, kad susvetimėjimas atpažįstamas tada, kai individas, visuomenę laikydamas priešiška, nepripažįsta jos nuostatų ir normų, tokiu būdu prarasdamas bendrumo su grupe jausmą. XIX amžiaus rašytojas Fiodoras Dostojevskis atstovauja realizmo literatūros srovei, taigi kūryboje didžiausią dėmesį telkė ne į idealaus žmogaus vaizdavimą, o į atstumto, nepripažinto žmogaus būtį, todėl apysakoje „Užrašai iš pogrindžio“ vaizduojamas pasakotojas neįkūnija literatūros veikėjams būdingų herojiškų savybių, priešingai, Dostojevskio vaizduojamas pogrindžio žmogus – kritikuojantis visuomenę, žmonių nemėgstamas herojus. Tikėdamas, kad yra labiau išsilavinęs už kitus, jis išaukština savo idėjas bei kritikuoja savo pažįstamus: