Egzistencijos problema XX a. vidurio literatūroje

„..gyvenimas - liga, o mirtis prasideda nuo pat gimimo. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas, kiekvienas širdies tvinksėjimas jau turi truputį mirties- visa tai mažučiai žingsniai galo linkui“ teigė Erichas Marija Remarkas .Kokia yra gyvenimo prasmė ? tai esminis klausimas ,kuris buvo nagrinėjamas nuo žmonijos atsiradimo .Bėgant metams atsakymai į šį klausimą nuolatos kito , bet žmogaus būties paslaptis taip ir liko neatskleista.  Antikinėje filosofijoje gyvenimo prasmės klausimas buvo formuotas per harmoniją su gamta, dievais, dvasios tobulėjimu ir dorybe. Aristotelio teigimu, svarbiausia gyvenime yra siekti laimės – tai įvykdoma per dvasinį tobulėjimą, meninę, mokslinę veiklą. Vakarų filosofijoje po švietimo amžiaus šis klausimas tapo problematiškesnis, palaipsniui pradėta abejoti tradiciniais gyvenimo prasmės atsakymais ar iš viso pačia gyvenimo prasme. Egzistencijos klausimas tapo aktualus XXa. vidurio  rašytojams ir poetams . Žmogaus gyvenimo prasmės klausimą savo kūriniuose kėlė : Alberas Kamiu , Francas Kafka ir Bernardas Brazdžionis

Gyvenimas absurdas neturintis jokios aukštesnės prasmės . Žmonės stengiasi surasti savo gyvenimo prasmę. Vieniems tokie ieškojimai baigiasi santykinai dvejopai: arba prieinama prie išvados, kad gyvenimas yra beprasmis, ir vienintelis tikras dalykas yra dabartis, arba „tuštuma“ užpildoma tam tikru tikslu, dažnai pavestu aukštesnės jėgos, kaip kad  tikėjimas Dievu . Visas žmogaus gyvenimas nesibaigiantis absurdas . Mes gyvename ateitimi: „rytoj“, „vėliau“ ,diena po dienos gyvenant  laikas mus neša. Tačiau visuomet ateina metas, kai mums reikia nešti jo naštą. Alberas Kamiu – prancūzų rašytojas, eseistas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas. Vienas svarbiausių modernių mąstytojų. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti humanistinio tikėjimo. Savo kūriniuose nagrinėjo žmogaus gyvenimo prasmę. Romane“ Svetimas“  vaizduoja absurdo žmogų, kuris jau seniai supranta ,kad gyvenimas neturi jokios prasmės . Pagrindinis herojus Merso suvokia, jog gyvenimo procesas yra beviltiškai absurdiškas, kadangi neturi su kitais ryšio, visi yra susvetimėję, artumas neegzistuoja, nes jis yra trapus ir prarandamas, laikinas.