Ar stiprūs išgyvenimai keičia žmogų?

Stiprų išgyvenimą galima suprasti kaip asmens patekimą į ribinę situaciją ar nusižengimą Dekalogui. Tokioje situacijoje žmogus neretai pasikeičia, tampa doras. „Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose“,- rašė egzistencinio nerimo poetas V. Mačernis, kalbėdamas apie orią asmens laikysena stiprių išgyvenimų akivaizdoje. Gaila, jog ne visada žmogus geba išlikti moralus. Akivaizdžiai kyla klausimas, ar stiprūs išgyvenimai, nusižengus moralei, keičia žmogų?

Stiprūs išgyvenimai keičia žmogų, kai nusižengus moralei jaučiama amžina kaltė. Apie archetipinę nuodėmę rašoma ir bibliniame pasakojime apie Judą, vieną iš Jėzaus mokinių, išdavusių romėnams Kristų už 30 sidabrinių. Sukrėstas savo poelgio, jis negalėjo pakelti kaltės, todėl pasitraukė iš gyvenimo. Kaltės motyvas dažnai sutinkamas ir lietuvių literatūroje. Apie stiprias patirtis rašė ir XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios realistas J. Biliūnas. Psichologinės lyrinės novelės pradininkas apsakyme „Vagis“ vaizduoja pagrindinį veikėją Jokūbą, kuris visą gyvenimą kankinasi dėl jaunystėje nužudyto vagies. Nors bažnyčia žudiko nekaltina, o kaimynai teigia, kad taip vagiui ir reikėjo, bet sąžinė neduoda Jokūbui ramybės, graužia kaip koks kirminas. Veikėjas bijo, ką jam pasakys Aukščiausiasis. Nusižengęs Dekalogui, Jokūbas nerimaudamas laukia Paskutiniojo teismo dienos, todėl gyvena atgailaudamas už padarytą nuodėmę. Tad patyręs stiprų išgyvenimą asmuo visam laikui praranda ramybę. Kyla klausimas, ar visada realybėje stiprūs išgyvenimai keičia žmogų? Į šį klausimą galima atsakyti filosofo L. Donskio straipsnio „Kaip grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje?“ įžvalgomis. Pasak autoriaus, šių laikų žmogus bėga per gyvenimą tarsi maratono estafetėje. Jis neturi laiko susimąstyti bei moraliau gyventi. Visai kitoks požiūris į individo būtį vaizduojamas M. Gibsono režisuotame filme „Pjūklo ketera“. Žiūrovas mato, kaip vaikas, vardu Desmondas, žaisdamas sužaloja brolį.