Kaip žmogus keičia savo gyvenamąją aplinką?

   Gyvenamosios aplinkos keitimas yra dviejų, vienas kitam atvirkščių tikslų procesas: pirmasis yra savo aplinkos tobulinimas, gražinimas, prižiūrėjimas, saugojimas – tendencija ryški, pozityvi, teigiama. Sekantis atvejis yra priešingas pirmajam: gamta yra neprižiūrima, jai yra kenkiama, ji teršiama, niokojama. Aplinkos keitimui daro įtaką daugelis aplinkybių: gyvenamosios aplinkos auklėjimas, charakterio savybės, individo vertybės, dievobaimingumas, požiūris į gamtą – ar tai vertybė kaip seniau, ar tai tiesiog niekas, tuštuma. Todėl nuo seno keliamas klausimas: kokia linkme individas keičia aplinką aplink save?

   Anksčiau minėtas teigiamas aplinkos keitimas gali įvykti, jeigu žmogus keičia savo gyvenamąją aplinką. Tokiam individui gamta yra vertybė, todėl jis ją saugo, rūpinasi. Palyginus kasdieninį šiuolaikinį žmogų su senovės , iš karto matosi ir atsiskleidžia skirtumai tarp jų. Vienas didžiausių yra požiūris į gyvenamąją aplinką, gamtą. Viena aplinkybė, kuri keitėsi per amžius yra religija. Senovėje vis dar egzistavo pagonybė, kuri buvo dominuojanti religija Lietuvoje. Todėl žmonės buvo artimesni su gamta, jie ją dievino, šlovino, gerbė. Nekeista, jog populiaraus XX amžiaus, lietuvių kalba rašusio simbolisto Vinco Mykolaičio – Putino kūryboje yra svarbu kaip keičiasi veikėjų gyvenamoji aplinka, ypač intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Kūrinyje pagrindinis veikėjas – Liudas Vasaris ne vieną kartą keičia savo gyvenamąją aplinką. Romano pradžioje Vasaris atsiranda klieriko  batuose kunigijos seminarijoje. Čia jis atsirado iš gimtinės, tėvų namų, o pradėjo eiti kunigystės, nes tėvai taip rekomendavo ir liepė, tačiau tai nebuvo priverstinas aktas, nes pats Vasaris nesipriešino stoti į šią seminariją. Pabaigęs seminariją klierikas tapo kunigu ir buvo išsiųstas į kalnynų kleboniją. Kunigui buvo keista ir nejauku iš pradžių, nes keitėsi gamta, o klebonas Platūnas ir kunigas Stripaitis jo nemėgo.