Žmogaus prieštaringumo vaizdavimas literatūroje

Pasaulinės literatūros kūriniuose asmenybės prieštaringumo tema – itin dažna. Baroko epochoje susiformavusi samprata, kad žmogus – tai dramatiška ir prieštaringa būtybė, aktuali ir XX amžiuje. Neoromantikas, rašytojas ir dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius dramoje „Skirgaila“ atskleidžia Lietuvos valdovo proto ir jausmų nedermę bei iš to kylantį prieštaringumą, o prozininko Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas Liudas Vasaris išgyvena dvasinę katastrofą, nes negali nuderinti kunigo ir kūrėjo kelio.

XX a. I pusės prozininko Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ atskleidžiami Liudo Vasario dvasios disonansai: jauną kunigą kankina abejonės dėl kunigo ir poeto nesuderinamumo. Šešiolikmetį Liudą Vasarį ištinka tikėjimo krizė, todėl gilesnio tikėjimo jis nusprendžia ieškoti seminarijoje. Bodėjimasis aplinka (jaunuolis bijojo pasaulietinio gyvenimo), tėvų valia ir Maironio pavyzdys – visa tai Liudą Vasarį „lenkė į seminarijos pusę“. Atsidūręs seminarijoje, klierikėlis pajaučia, kad jį traukia ne apaštalavimas, o literato kelias. Pirmąjį eilėraštį jaunuolis parašo antrame seminarijos kurse – jis atskleidžia jaunuolišką nerimą, laisvės ilgesį, idealo siekį. Iki sukrėtimo jis išgyvena gamtą (gamtos pasaulis atliepia bundančius veikėjo jausmus) ir susižavėjimą kanauninko Kimšos dukterėčia (vėliau paaiškėja, jog ji – jo dukra) Liuce: iš šių patirčių gimsta kitokie klieriko eilėraščiai. Kurso draugai jį vertina, tačiau vaikinas nedrįsta patikėti, kad gerai rašo. Vieni jį orientuoja būti religiniu, kiti – patriotiniu poetu. Slopindamas erotinius išgyvenimus, klierikas užsisklendžia savy ir jo moto tampa rusų simbolisto Fiodoro Tiutčevo mintis: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk / Svajones savo ir jausmus...“