V.Mačernis. “Metų” sonetai. Rudens” sonetai. 14 –asis

V.Mačernio “Metų” sonetai – “Vizijų” tąsa. Cikle plėtojamos gamtos, žmogaus būties temos. Gamtai skiriama daug dėmesio. Apie ją kalbama įvairiais metų laikais. Ciklas suskirstytas į keturias dalis pagal keturis metų laikus. 14 – ame “Rudens” sonete kalbama apie rudenį besikeičiančią gamtą. Sprendžiama amžinumo ir laikinumo problema.

Pirma strofa pradedama metų bei paros laiko nuoroda:”Vėlų rudenį, kai įdienojus saulė / Šalto aukso spinduliais erdves nubarsto…” Ruduo – mirties, išnykimo simbolis. Neigiamą jo prasmę dar labiau paryškina epitetas “vėlus”, blyškumo, sutemos sema. Opozicija tamsai bei nykumui – vidudienio šviesa, kurią simbolizuoja “įdienojusios saulės” figūra. Būtent šiuo laiku saulė “spinduliais erdves nubarsto”. Nubarstyti spinduliais – duoti šviesos. Nors duotoji šviesa šalta, nes nubarstoma šaltais spinduliais, šviesos akimirka ypatinga. Būtent tada pasaulis pamatomas kitoks: “Rodosi, dangus šio mirštančio pasaulio / Panašus į mėlyną stiklinį karstą.” Dangaus gretinimas su karstu – mirties nuoroda. Dangus - karstas stiklinis, vadinasi, dūžtantis, nepatvarus. Jis ir perregimas. Būti perregimam – tuštumos izotopija. Tuštėjimo reikšmę turi ir epitetas “mirštantis”, kuriuo apibūdinamas pasaulis. Juntama laikino buvimo, trapumo mintis. Rudens šaltume ir tamsoje kol kas neleista įžvelgti tęstinumo, matoma tik mirtis, kuri sumažino saulės intensyvumą ir paliko nykimo pėdsakus gamtoje. Taip vaizduoti rudenį, kalbėti apie jį kaip apie tuštumą, mirtį būdinga visame sonetų ”Metai” cikle.