Asmenybės laikysena II pasaulinio karo metu

Pasak lietuvių poeto egzistencialisto Vytauto Mačernio, reikia „mokėti gyventi nors ir dūžtančiose formose“, kai gyvenime nebematoma prasmė ir viskas slysta iš po kojų. XX amžiaus pirmojoje pusėje vykęs Antrasis pasaulinis karas - permainingas, istoriškai sudėtingas bei daug skaudžių patirčių atnešęs laikotarpis. Neabejotinai karo įvykiai, menkinantys žmogaus laikyseną, palietė ir tuometinius žymius Lietuvos rašytojus, inteligentus : XX amžiaus vidurio poetę neoromantikę, Salomėją Nėrį, kuri išreiškia savo sielvartą eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“, bei  XX amžiaus lietuvių rašytoją prozininką  Balį Sruogą, kuris memuarų knygoje „Dievų miškas“ rašė apie žmogaus dvasinę, moralinę stiprybę, kurią suteikdavo vienintelis išsigelbėjimas - ironija. Šių rašytojų tekstai parodo, kokia buvo asmenybės laikysena II pasaulinio karo metu.

Salomėjos Nėries kūryboje vaizduojamas žmogus, kuris, atsidūręs ribinėje situacijoje, gali priimti skubotus sprendimus, tačiau kaltę dėl padarytų klaidų supranta ir dėl to atgailauja bei yra pasiryžęs būti teisiamas. Salomėja Nėris – XX amžiaus vidurio lyrikė, neoromantikė, būdama jautri asmenybė nesugebėjo apsiginti nuo stalinistinių idėjų propagavimo, todėl naiviai tikėjo, jog gali padėti Lietuvai kartu su sovietų įkurta marionetine Liaudies vyriausybe. Tad ji, su dar keliais lietuvių rašytojais, buvo įtraukta į delegaciją, turinčią vykti į Maskvą, prašyti priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Kartu buvo pasinaudota ir rašytojų literatūriniu talentu. Salomėjai Nėriai teko parašyti „Poemą apie Staliną“, kurią Maskvoje, Aukščiausioje Taryboje, po oficialios Justo Paleckio kalbos ji perskaitė prieš visą auditoriją. Poetė atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio didžiausia puošmena, didžiausiu ginklu.