Namai karo ir pokario poezijoje. Remdamiesi pavyzdžiais aptarkite, kaip apie namus kalbama karo metų ir pokario poezijoje

Šventajame Rašte yra rašoma: „Negera žmogui būti vienam...“ O namai ir yra ta vieta, kur nesijauti vienišas, tavęs niekas nesmerkia ir neparduoda. Namai yra siejami su šiluma. Ne veltui apie namus yra kuriamos dainos, poezija, ne tik gilioje senovėje, tačiau ir šiais laikais. Karo ir pokario metu lietuvių poezijoje labiausiai akcentuojama vertybė yra šeima. Lietuvą alinę karai ir okupacijos priminė žmonėms, kokie yra svarbūs artimieji. Apsupti mums brangių žmonių jaučiamės saugesni, randame užuojautą bei globą. Šeima gali paskatinti, suteikti jėgų beviltiškose situacijose. Artimųjų ilgesys užplūsta vos ne kiekvieną iš mūsų, kai mums brangus žmogus toli, stengiamės jį prikelti savo prisiminumuose. Šiandien savo kalboje remsiuosi trijų autorių poezijos kūriniais (A. Miškinis „Neramūs sapnai“, „Vakarė žvaigždė“; V. Mačernis „Vizijos“; S. Nėris „Namo“, „Kur tave dėsiu“), kuriuose ryškiausiai yra įžvelgiamas namų motyvas poezijoje.

Antanas Miškinis (1905-1983) – sudėtingo likimo prieškario poetas neoromantikas, kuriam teko patirti ir kritikos bei skaitytojų pripažinimą, ir priverstinę užmarštį. Eilėraštyje „Neramūs sapnai“ sapne grįžtama į namus, į gyvąją gamtą. Tenai tokia rimtis – tarsi iš dainų: „tykiai Nemunėlis teka“. Šventiška nuotaika ir nuostaba tvyro greta baimės, nerimo, „kad nepastebėtų / Akis nereikalinga, netauri“. Didėjant nerimui, keičiasi peizažas („keliai, atrodo, lyg ne tie čia... / Kas juos nubarstė kruvinom gėlėm?“), pliūpteli nuoskauda: Už ką jus išdavėt mane, tautiečiai, Kentėjimui, klajonėm didelėm? Nuoskaudą čia pat nužeria gydanti tėviškės gamta – žydintis tėvo sodas, vyšnios, lyg sniegu apdribusios, sidabro lapais šlamanti obelis. Gyvybės prisiminimas („Padangėj mėlyna, o žemėj žalia. / Taip žalia būna tik per Sekmines“) asocijuojasi su ritualiniu saulės žengimu, vidurvasarį, su šventiška sekmadienio tyla. Šitaip pasinėrus į gamtos gyvastį, bandoma susigrąžinti artimuosius, pasiaiškinti, išsakyti savo širdies teisybę. Grižus iš sapno į realybę („Kai pakelia dar taip tamsu ir šalta. / Aušros dar nematyt, labai anksti“), išlaikoma ši dvasios šviesa ir stiprybė. Ji išreiškiama labai paprastu kontrastu lagerio prieblandai: O akyse dar vyšnios žydi – balta Ir levandrėlė lingauja lanksti. Sapnas leidžia išsipildyti Kalėdų stebuklui – kartu su visais namuose sulaukti saulės grąžos, kai gimstama iš naujo kartu su Kristumi. Čia pat išsprūsta džiaugsmingais pakartojimais banguojanti mintis apie viliojančią erdvę: „Eitumei, regis, bristum ir bristum / Ligi tėvynės, ligi namų“. Eilėraščio „Vakarė žvaigždė“ jau pats pavadinimas nusako tą ritualinį laiką, kai visa šeima sėda prie Kūčių stalo. Tas žiūrėjimas į vakarinę žvaigždę – tai buvimas mintyse kartu su savaisiais, galvojimas, „ar yr dar kas šiandieną valgo Kūčias, / Dalija, laužo baltas plotkeles?“. Prisimenami ritualai, jauki namų atmosfera („prie židinio susėdę“), apšviestas šeimos ratas, dalijimasis valgiu ir gero linkėjimas. Etine prasme A. Miškinio tremties poezija yra svarbus žmogaus kančios dokumentas, o poetine – lyrikos aukštuma.