Stojiška asmenybės laikysena lietuvių literatūroje

Stojiškas yra tvirtas, ištvermingas, ramiai pakeliantis sunkumus ir nelaimes žmogus. Istorijos kryžkelėje žmonijai teko susidurti su įvairiais pavojais. Ypač XX a., kai buvo daug skaudžių įvykių: du pasauliniai karai, nacių ir sovietų okupacijos. Šie įvykiai palietė daugybę žmonių, jų patirtis atspindėjo ir lietuvių literatūros kūrėjai, kurie vaizdavo tuometinę gyventojų situaciją, ragino priešintis ir išlikti stipriais. Stojišką asmenybę pavaizdavo Balys Sruoga memuarų knygoje „Dievų miškas“, pasakodamas apie savo dienas, praleistas koncentracijos stovykloje ir ezopinės kalbos meistras Juozas Aputis novelėse „Dobilė.1954 metų naktį“ ir „Vakarėjant gražios dobilienos‘‘.

Balys Sruoga memuarų knygoje „Dievų miškas“ stojišką asmenybę vaizduoja įkalintą lageryje. Nykią 1943 m. kovo naktį, vokiečių politinės policijos pareigūnai įsiveržė į B. Sruogos butą. Taip prasidėjo bemaž lygiai dvejus metus trukusi iškilaus rašytojo, profesoriaus sunkiausia kelionė. Štuthofo konclageryje lietuviai buvo traktuojami kaip ,,politiniai garbės kaliniai”, tačiau tai buvo tik gražus pavadinimas. Jau pirmosiomis savaitėmis mirė daugybė kalinių. Mirtingumo priežastys buvo alinantis beprasmiškas darbas, nepaprastai sunkios, nenormalios gyvenimo sąlygos – nuolatinis badas ir šaltis žmonių prigrūstuose barakuose, sekinančios, beveik visai negydomos ligos, dažnos epidemijos, atšiauri gamta. Be to, kiekvieną kalinio žingsnį lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščio smūgiai, fizinis ir...