V.Mačernis. Sonetų “Metai” ciklas. “Rudens sonetai”. 25 – asis

V.Mačernis – vizijų, sonetų, giesmių, eilėraščių autorius. Sielos, dvasios gyvenimas poetui atrodė vienintelis tikras. Jo poezijoje ryški mintis, jog vienišumą, galima pamiršti tik gamtoje, o sukultūrintoje erdvėje žmogus jaučia nerimą, sopulį, nežinią, kuri ardo harmoniją, lemia būties problemiškumą. Ši mintis atsispindi ir 25 – ajame sonete, kuriame kalbama apie žmogų, kankinamą įvairiausių klausimų, susijusių su jo paties būtimi. Keliama būties pilnatvės ieškojimo problema.

Sonetas pradedamas lyrinio subjekto būsenos nusakymu: “Einu, bet nežinau į kur nueisiu,/ Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės.” Veiksmažodžiai “einu” ir “gyvenu” bei “nežnau” žymi opziciją tarp egzistencijos ir egzistavimo, kurias siejame su šviesa ir tamsa. Deja, ryškesnis tamsos įspūdis. Lyrinis subjektas mini trūkumą: “…gyvenu…be prasmės.” Akcentuojama beprasmybė, kuri slegia, vargina, neleidžia džiaugtis. Priešpriešos jungtuku “bet” trūkumas sureikšminamas. Jaučiamas nežinios, sumaišties motyvas, kuris plėtojamas tolesnėse eilutėse:”…gyvenu… /Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių / Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant pečių.” Ragauti – naujovių, pažinimo nuoroda. Ragauti gyvenimą – gyventi džaugiantis, patiriant malonumą. Malonumo įspūdis kuriamas ir “gyvenimo vaisiaus” figūra. Džiaugsmo šviesą pakeičia sunkumo tamsa, kurią atspindi “gyvenimo naštos” metafora. Tas virsmas kartojasi, sugrįžta. Kartojimąsi ženklina žodelis ”vėl”. Juntamas liūdesys, susitaikymas, nusilenkimas būtinybei ir skaudinanti vienatvė. Slegiačios vienatvės mintis plėtojama visoje V.Mačernio poezijoje.

Antrojoje strofoje išryškėja lyrinio subjekto aktyvumas ieškant atsakymų į kankinamus klausimus: “Aš klausiu kunigų ir filosofų - / Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.” Lyrinis subjektas – išeities ieškantis žmogus. Kreipiamasi ne į atsitiktinius prašalaičius, o į egzistencinių klausimų, dvasinio gyvenimo slėpinių, žinovus.Atsakymai gaunami. Jie tampa dvasinės ramybės lėmėjais, deja, neilgos. Netrukus atsakymai sukelia dar painesnius klausimus, dar didesnę sumaištį: “Bet man širdis ir šiandien sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus ir visa tai ?” Lyrinis subjektas sprendžia būties ir nebūties klausimą, jis trokšta suvokti lemties esmę, dabar ne tik savo, bet viso pasaulio. Esmės suvokimą ženklina žodis “kodėl?” Aptariamuoju momentu niekas negali atsakyti į tą klausimą, vadinasi, pats lyrinis subjektas turės rasti atsakymus. Kol kas liūdesys ir rezignacija: “Ir taip einu šio klausimo keliu / Po nežinios dangum pavargusiu žingsniu.” Metaforą “klausimo kelias” suvokiame kaip nerimą, sumaištį, kuri lemia nesaugumą. Nusakyta dvasinė būsena patvirtinama kita metafora: “…einu…po nežinios dangum…” Eiti “po nežinios dangum” – klaidžiojimo nuoroda. Klaidžiojimas tampa nuovargio, liūdesio lėmėju: ”…einu…pavargusiu žingsniu.” Juntama rezignacija, kurią parodo ištarti žodžiai: ”Ir taip einu…” Jungtuku “ir “išsakomas tęstinumas, kartojimasis, tad liūdesys dar didesnis, o skausmas dar gilesnis.