Vytautas Mačernis. Žiemos sonetai. Nr. 8

Mačernis – XX a. filosofinės lyrikos poetas, vizijų, sonetų autorius, kuriam dvasinis gyvenimas atrodė vienintelis tikras, bet paženklinta vienišumo, pamirštamo tik gamtoje, o sukultūrintoje erdvėje jaučiamo kaip nerimas, sopulys, nežinia, kuri ardo harmoniją, lemia būties problemiškumą. Ši mintis plėtojama 8 – ajame „Žiemos sonete“, kuriame analizuojama gyvenimo tema. Keliama būties prasmės ieškojimo problema.

Gyvenimo tema soneto pradžioje atskleidžiama kaip liūdesys. Jo lėmėjas – nutolimas nuo namų, kuriuose lyrinis „aš“ nori būti pašauktas, bet jis neranda ir namų, ir metonimiškai apibūdinto žmogaus, simbolizuojančių šilumą, globą, ryšį, bendrumą, meilę. Būtent to trūksta lyriniam subjektui. Trūkumą jis nusako anaforiškai kartojamu žodį “nėra“. Sakinys inversiškas. Taip dar labiau akcentuojamas trūkumas.. Lyrinis subjektas sielvartauja, kad negali pajusti gyvenimo pilnatvės, jis ieško egzistencijos prasmės. Ieškojimas apibūdinamas tariamosios nuosakos veiksmažodžiu „galėtų“, kuris savaime reiškia kliūtį ir sudaro opoziciją žodžiui „gali“: „Mano vardas tariamas balsu tyliu / Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest“. Lūkestis būti pašauktam šiuo metu lyriniam subjektu yra svarbiausias, nes tai galimybė būti pripažintam, priimtam, priglaustam, mylimam. Šių poreikių realizavimas kol kas tik svajonė, bet turėti svajonę ir ja gyventi jau savaime yra vertybė, skatinanti siekti egzistencijos prasmės. (128)