Vytautas Mačernis (1921-1944) Gyvenimas ir istorinis laikas

Vytautas Mačernis gimė Žemaitijos vidury, Šarnelės kaime netoli Žemaičių Kalvarijos, gausioje šeimoje. Šviesiausias vaikystės prisiminimas - babūnė, „Vizijose“ vadinama senole, kuri mažąjį Vytuką užaugino ir labai mylėjo. Iš savo šeimos ir drau­gų jis išsiskyrė polinkiu į vienatvę, uždarumu. Save dažnai vadindavo svajotoju, fantastu. Kartais jį pagaudavo keisti regėjimai - tas akimirkas labai brangino: „Vizija - tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.“

Telšių gimnazijoje Mačernis išsiskyrė rimtumu, būdavo nuolat į kažką įsigilinęs, susikaupęs. „Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas“, - rašė laiške gimnazijos draugei. Kitokie nei moksladraugių būdavo ir jo rašiniai. Aštuoniolikos metų nusiuntė „Ateities“ žurnalui straipsnį, kuriame ragina bendraamžius pažinti save, atrasti savus gyvenimo kelius, susivokti pasaulyje, suprasti gyvenamąjį metą, atsakingai rinktis vertybes: „Venkime prabangos, gyven­kime kukliai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyve­nimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotelyje.“ Mačernis anksti subrendo, tarsi peršoko nerūpestingos jaunystės laiką. Apie save dienoraštyje rašė: „<...> aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes.“