Žmogiškumas prasideda nuo gailesčio ir užuojautos

Žmogiškumas – labai plati sąvoka, vieniems tai tiesiog buvimas žmogumi iš esmės, o kitiems – vertybių puoselėjimas. Šiandieninėje visuomenėje itin lengva pamiršti apie žmogiškumą – pirmiausia rūpinamės savo poreikiais, o tik vėliau galvojame apie kitus žmones, o kartais apskritai to nedarome. Tačiau, kad būtų žmogiškumas, svarbiausia yra suvokti jo prasmę. Išlikti žmogumi su tyra siela ir gerais norais nežmoniškose situacijose yra sudėtinga. Tad neveltui sakoma, jog žmogiškumas prasideda nuo gailesčio ir užuojautos. Tai parodė ir autoriai J.Biliūnas bei J.Savickis.

Visų pirma, verta aptarti novelę „Ubagas“. Šioje novelėje vaizduojamas iš namų išvaryto senelio Petro Sabaliūno likimas. Tačiau neaišku, ar šioje novelėje J. Biliūnas ubagu vadina iš namų išvytą senelį, ar kalba apie dvasios „ubagą“ – senelio sūnų, išvijusį savo tėvą iš namų. Petro Sabaliūno paveikslas novelėje vaizduojamas tautosakinio motyvo kontekste – minimas sodžius su bitėmis. Petras Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir dosnus žmogus, o tai pagrindžia ir tai, koks yra jo santykis su gyvąja gamta. Jis labai mylėjo bites. Senelis jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybei gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo duoti medaus. Bitės jam padėdavo. Be to, „dėdė Petras“ buvo labai mylimas kaimo vaikų. Apskritai Petras Sabaliūnas novelėje vaizduojamas kaip tipinis senosios kartos atstovas. Novelėje parodoma, kaip svarbu yra suprasti bei užjausti kitą žmogų, kaip gera yra rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Sūnus niekada nejautė gailesčio bei užuojautos kitam žmogui, dėl to nieko bendro su žmogiškumu ir neturėjo.