Realizmas ir idilė Žemaitės kūryboje

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, pasivadinusi Žemaitės slapyvardžiu - XIX amžiaus pabaigos lietuvių rašytoja klasikė, pasižymėjusi ir kaip aktyvi visuomenės veikėja, švietėja, palaikiusi revoliucines bei tautiškumo idėjas. Žemaitė parašė 354 įvairaus pobūdžio literatūrinius kūrinius: apysakas, pjeses, apybraižas, laiškus ir kt., visgi ypatingai vertinami jos apsakymai. Šešetas jų sudėti į reikšmingiausiu rašytojos palikimu laikomą apsakymų rinkinį, ciklą ,,Laimė nutekėjimo“. Žemaitė yra laikoma realistinės prozos pradininke – iki tol lietuvių literatūroje daugiausia dėmesio buvo skiriama poezijai. Be to, jos kūriniuose galima įžvelgti idiliniam pasakojimui būdingų bruožų. Šiame darbe bus ieškoma realizmo ir idilės apraiškų jau minėtame rinkinyje publikuotuose bei kituose Žemaitės apsakymuose.

Realizmas

Realistinė literatūros srovė, būdinga XIX a. viduriui-XX a. I pusei, atsirado kaip atgarsis visuomenėje kilusioms problemoms: priespaudai, socialinei nelygybei, kultūriniam kaimo žmonių atsilikimui. Šios srovės kūryboje vyrauja žmogų supančios aplinkos svarba, principas, jog ,,aprašant gyvenimą būtina pateikti daug kruopščiai aprašytų detalių“[1]. Kuriami individualūs charakteriai, dažni kūrinių veikėjai - žemesnių socialinių sluoksnių atstovai, aprašomas nepagražintas, tikroviškas gyvenimas, paremtas žmogiškaisiais santykiais kaip svarbiausia vertybe. Dažnos realizmo kūrinių temos, nukreiptos į žmogaus dvasią, sąžinę, yra ,,skriauda ir aukojimasis dėl kitų laimės“[2].

[1]Romantizmo ir realizmo palyginamoji lentelė. Prieiga per Internetą:

http://mokovas.wordpress.com/2011/03/06/romantizmo-ir-realizmo-palyginamoji-lentele/

[2] Ten pat.