„Kiti“ Motiejaus Valančiaus kūryboje

Motiejus Valančius buvo ne tik žemaičių švietėjas, rašytojas, grožinės prozos pradininkas, istorikas, vyskupas, tautos blaivintojas, jis taip pat rašto draudimo laikais aktyviai ir sumaniai kovojo prieš lietuvių rusinimą ir įtariai žvelgė į „kitus“ – svetimus, nepriklausančius žemdirbių luomui ir gyvensenai. Šio darbo tikslas ir yra atskleisti Motiejaus Valančiaus požiūrį į „kitokius“.

Motiejaus Valančiaus meninis pasaulis daugeliu atvejų giminingas liaudies teatrui, Užgavėnių ir Kalėdų persirengėlių žaismei. Jo vaizduojami personažai yra kaukės, išryškinančios lengvai atpažįstamus tipus. Tokios kaukės dažniausiai yra „svetimieji“, gyvenantys kitokį gyvenimą nei žemdirbiai: čigonai, vengrai, žydai. Kaip teigia dr. Vygantas Vareikis, XIX amžiuje žydai dominavo beveik visuose žemaičių vyskupystės miesteliuose, jie buvo amatininkai, smulkūs prekiautojai, vežikai, smuklininkai. Mykolas Romeris taikliai yra pasakęs, kad tuo laikotarpiu tikriausiai nebuvo nei vienos smuklės, kurios savininkas nebūtų žydas. Jie atliko ekonomiškai būtiną tarpininko tarp dvaro ir kaimo, tarp miestelio ir kaimo gyventojų vaidmenį. Žydus galima sieti ir su kapitalizmo užuomazgomis Lietuvoje. Žydo krautuvė ar smuklė, kaip ir katalikų bažnyčia ar sinagoga, miestelyje buvo natūrali Žemaitijos kraštovaizdžio dalis. Į Žemaitijos miestelius žydai aktyviau pradėjo keltis XVIII a. 4-6 dešimtmetyje (E. Meilus), o M. Valančiaus laikais juose gyveno gausybė žydų, kurių, anot rašytojo, „nieks nebiškrapštys it utėlių iš kailinių“ („Paaugusių žmonių knygelė“, 39p.) Taip jie pateko į žemaičių moralės ir blaivybės stiprinimu užsiėmusio M. Valančiau akiratį.