Faustiškasis žmogus Vinco Mykolaičio – Putino ir Vytauto Mačernio kūryboje

Dar XVIII amžiuje J. V. Gėtės apdainuotas Faustas simbolizuoja žmogų, kuris nuolat susiduria su gėrio ir blogio kova, trokšta pažinimo ir po kiekvieno noro išsipildymo atranda naujų troškimų, negalėdamas pajusti ilgalaikio, pastovaus pasitenkinimo. Tokio pobūdžio asmenybių yra daug ir jų galima atrasti ir šiuolaikinėje, ir ankstyvesnėje literatūroje. XX a. rašytojo, simbolisto Vinco Mykolaičio – Putino ir katastrofų literatūros atstovo Vytauto Mačernio kūryboje randame faustiškojo žmogaus tipo apraiškų. Abiejų šių autorių vaizduojami charakteriai yra pasimetę ydingame pasaulyje ir, trokšdami kuo greičiau patirti visus gyvenimo malonumus, neretai lengvai pasiduoda demoniškiems kerams.Vinco Mykolaičio – Putino kūryboje akcentuojama dvilypė (dualistinė) žmogaus prigimtis. Toks charakterio bruožas yra vienas iš stipriausių faustiškosios asmenybės skiriamųjų ženklų. Įdomu tai, kad pats poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Šiame eilėraščių rinkinyje jaučiama disharmonija, įtampa, lyrinis subjektas nuolat ieško idealų, kurdamas ryškius kontrastus. Eilėraštyje „Viršūnės ir gelmės“ lyrinis subjektas, norėdamas pažinti pasaulį, ieškodamas savęs, niekada neranda harmonijos, tampa dvilypis. Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis.