Tradicija ir modernėjimas. Jų bruožai H.Radausko kūryboje

„[...] literatūra gali ramiai atsiduoti istorijos tėkmei, nes visi išblaškyti puslapiai galų gale sugrįš namo – taip atsitiks, nes po visos istorijos pamatais tylomis apglėbusi praeitį, dabartį ir ateitį srovena vienijanti esybė, vadinama „tradicija“ “ (T. Eagleton „Įvadas į literatūros teoriją“).

Manau nesuklysiu parašydama, kad yra ne vienas galvojančių, jog tradicija yra nesusijusi su naujovėmis. Priešingai – tai yra dvi literatūros proceso pusės, dialektiškai tarpusavyje susijusios. Tradicija yra istorinis palikimas, sudėtinė šiuolaikinės literatūros kūrybos dalis, o taip pat ir produktyvus dabartinės kultūros faktorius, be kurio, žinoma, negalimas tolesnis jos vystymasis. Tradicijos yra ir istorinis, ir šiuolaikinis reiškinys; literatūros gyvavimas – tai nenutrūkstamas istorinės raidos procesas, kuriame visos sudėtinės dalys randasi, auga, plėtojasi ir sunyksta, vieni reiškiniai išstumiami ir pakeičiami kitais (tačiau ta kaita vis dėl to nėra absoliuti), t.y. vyksta transformavimasis. Per tą laiką susiklosto ir nusistovi literatūrinės tradicijos, kurių vieni ar kiti elementai tam tikru laikotarpiu vėl aktualizuojasi. Kokie tai bus elementai priklauso nuo mūsų gyvenamojo laikotarpio socialinės, ideologinės bei estetinės pasaulėžiūros ir poreikių. Kitaip tariant, tradicijos visada suvokiamos kaip gyvas praeities ir dabarties literatūros ryšys, kuris sąlygojamas ir socialinio, ir individualus požiūrio